Mažyti mano saulės spindulėli,
Laukų gėlele pievoje margoj,
Tu manio širdžiai virpesius sukėlei,
Ir didžią sumaištį jausmų giedroj…

twinkle twinkle….

Sutinki žmogų pagal išvaizdą, palydi pagal protą.
Džiugu kad yra žmonių mane vertinančių tokią, kokia esu. Žinau kad daug kam nepatinku dėl to, kokia esu. Bet skiriuos ne aš. Skiriasi aplinka. Esu kitokia? atsakyk… ar aš kitokia nei kiti?
Visi turime kaukes. Tačiau stengiuos jos nerodyti. Noriu atvert mintis, kad žmonės pamatytų mano vidų. Bet bijau. Įsileidus ne tą žmogų, gali pamatyti, kad po jo išėjimo, tavo vidus išdrąskytas. O nuoširdūs žmonės “su visais batais” įkrenta į tavo vidų ir pasilieka. Nuostabu, kad pasiliekančių svečių mano gyvenime tiek daug. Bijau jų netekt. Kiekvienas svečių atneša gabalėlį kažko. Tu kartais to nepamatai, bet artimieji supranta, kad jis pasikeitė.
Nuostabu, jei tas kažkas yra gabalėlis meilės, švelnumo, supratimo. Tačiau net ir patys artimiausi žmonės gali atnešti po ašarą vietoje šypsenos…
Tada galvoji, kodėl nepagalvojai labiau prieš įsileisdamas žmogų vidun…
Ateina kitas žmogus ir vėl atlapoji duris. Nepatikrini. Aš beginklė. o jis? nežinau. nepatikrinau.
Tikiesi. Belieka tik tikėti(s) kad viskas bus gerai ir širdyje rasi šypsenos gėlę paliktą lauktuvėms.
Žmogui reikia kažkuo tikėti. Vienam, kad viskas bus gerai, kitam, kad yra kažkas kas jį myli. Ir nesvarbu ar tai kitas žmogus, ar Dievas ar šuo. Svarbu kad myli, ar ne?

Nežinau kodėl tai parašiau… Dar nesugalvojau. Pasakysiu kai sugalvosiu.

Ten, kur mažas pasakų nykštukas nuneš didingo paukščio auksinę plunksną, prasidės knyga. Kur svelnus plunksnos plaukeliai netyčia palies žemę, gims gėlės. Kur plunksna ore nupieš širdį, giedos paukščiai.
Mažas nykštukas saugos plunksną ir nuneš ją ten, kur pikto žmogaus akis nepasieks. Tik tyra širdis gali išvysti auksinę plunksną ir tik sniego baltumo rankos gali su ja rašyti.
Parašytą knygą gali skaityti tik krištolo akis turinti būtybė.

Neturiu tokios tyros širdies, kad galėčiau plunksną matyti
Neturiu sniego baltumo rankų, kad galėčiau ja knygą parašyti
Neturiu krištolo akių, kad galėčiau parašytą knygą skaityti

Bet nešu knygą ir ieškau žmogaus, galinčio ją man perskaityti.

Mažų stebuklų apsupty, po žydinčiu svajonių medžiu dvelkia pasakomis, žinai?

Einu…

Katik susikūrė svetainė krikšcioniškų renginių skelbimams. kviečiame apsilankyti
PO VIENU STOGU

Taigi mano mylimieji skaitytojai. Kaip žinote nuostabiai praleidau vakar dieną Vilniuje. galvojau šiandien pailsėti.. bet gavosi viskas daug geriau.. Idomu? ne? vistiek papakosiu trumpai..
taigi per pietus užsimaniau į mišias katedros rusyje, kur kažkada siūlė pora pažįstamų.
susitikau su Artūru ir nužingsniavome. leidžiantis rūsiu, girdėjau pažystamas giesmes. sukilo nostalgija. nusileidau. persižegnojusi, pamačiau kad pora žmonių į mane atsisuko. dėka mano “gerų ” akių, nemačiau nei vieno veido. tačiau vienas žmogus man labai prisiminė vieną Pasvalio vaikinuką. Ir nepatikėsit, priėjau – o ten Jie. mano mylimoji žygio chebra PANEVĖŽYJE. buvau pritrenkta ir be proto laiminga. Pamačiau žmones kurių labai pasiilgau.Pasvalio vaikinukai.
Mišios buvo nuostabiai šiltos. žmonių labai nedaug.apie 15, tik artimiausi draugai ir pora nepažįstamų veidų.
Mano nustebimui, pataikiau ant paskutinių kunigo Sauliaus mišių. atsisveikinimo su Katedra, nes jį paskyrė į Petro ir Povilo bažnyčią.(svarbiausia kad ne į kokį kaimą. visgi prie pat. susitikt nesutrukdys) mačiau viena mergina verkė. Kun. Mindaugas įteikė tris geltonas rožes. buvo labai faina. patiko tas šiltumas. buvau laiminga. nors pirmą kartą šioje vietoje, tačiau žmonės ją padarė sava. Tiesiog buvo gera ir ramu.
Po mišių kunigai (Mindaugas ir Saulius) paprašė neišsiskirstyti. gausime ledu. taigi gavome ledų. skanių labai. buvo jiega. dar apie puslavandį prasėdėjome su kunigais lauke. Saulius dar bandė paaiškinti kaip daryti mazgelius iš kurių galima darytis papuošalus ir panašiai..
Tada laukė ilgas atsisveikinimas prie mašinos su pasvaliečiais. buvo linksma. nors imk ir priversk išvažiuot. nevažiuoja. Paulius atsisveikindamas netgi pasuko pora merginų. užkliuvo merginos koja už pro šalį nekaltai ėjusio vyriškio. džiugu kad neaprėkė mūsų. taigi pasilinksminę išlydėjome pasvaliečius su pažadu vėl greit atvažiuot.
su drauge patraukėme link Artūro namų. (pamiršau paminet kad jis greit dingo, nes turėjo reikalų)
taigi eidamos užsukome į “RIMI”. nusipirkome sezamo sėklų šokolade. ir prisiminėme visus draugus bei vienuoles. prisiminimų vakaras.
pas artūrą pasiėmėne kompaktą ir patraukėme namolio. palydėjo mane iki autobuso. buvo jėga. viena eidama per savo mišką namo, galvojau,
visgi atsitinka, kad paprastose situacijose pasijunti tarsi tave pats Dievas būtų pastūmėjęs eiti į mišias, kur sutikau žmones, kurių Panevėžyje mažiausiai tikėjausi sutikti ir kurių buvau taip pasiilgus. pavakarys praėjo nuostabiai.

Šiandien turėjau nuostabią dieną Vilniuje. Susitikau su dviem nuostabiais žmonėmis.
Atėjau i “Europą”. turėjau susitikt su Andriumi, bet sužinojau kad jis neatvyks. Susitariau mieste susitikt su Indre ir su ja pasivaikščiojome.
Pries tai, mano durnai galvai šovė (!) idėja kad galiu užlipti i Gedimino kalną. na ir užlipau. poto nulipau. šiaip. Tada susitikau su Indre.
buvo smaguu :>
susitikom su Andrium prie Aušros vartų. Žinoma jo bandymas mane išgąsdinti buvo nepavykęs dėl Indrės išduodančios reakcijos. Taigi ne pagal planą, nepavyko manęs išgąsdinti (hehe)
Ėjome link trijų kryžių kalno. užlipom. (ne mano ideja. o jei ir mano, tai tikiuos kad ne mano)kojos skaudejo. tada Andrius rodė mums savo sugėbėjimus kaip lipt ant kryžiaus. nušoko. Žinoma pavyko Indrę šiek tiek išgąsdinti. (pati kalta kad aukščiui baimę turi hehe)
įsitaisėme ant žolytės. pokalbių temos skraidžiojo nuo “sekso” iki “kvantinės fizikos” ar “paauglių nėštumo” ir “Biblijos”. nors buvo tikrai įdomu. net kai pasakojomės apie traumas.
Pasidarė man negera. buvo dar ilgai silpna, bet nieko. nejaugi susigadinsi diena dėl silpnumo. Taigi kadangi mes su Indre išalkome, patraukėme link mūsų su Andriumi pamėgtos Čeburėkinės šalia stoties. na pavalgėme ir atkeliavo laikas man dumt namolio.
buvau palydėta iki Akropolio. Ten netyčia (!) susitikau mamą.
(Andrius nusiplovė anksčiau. net neatsisveikinom normaliai.hrr)
taigi buvau įsodinta į mašiną ir mane parvežė. pakeliui gavau pora fainų žinučių iš žmogeliukų su kuriais leidau laiką. buvo smagu labai su jais.Užtai juos ir labai labai myliu. :*

pakeliui namolio, užsukome į kavinę. Justė išgėrė šampano ir jai pasidarė bloga. Justei neduokit alkoholio. kenkia jos sveikatai. Ačiū už dėmesį ir gerai praleistą laiką !!

Juodom Juodom akim
Baltas angelas į tamsą žvelgia
neviltį ir nerimą išsklaido
Baltai nušvintanti padangė.

Baltos Uolos nuaštrinta viršūnė
Juodaakį angelą pražudė
Saulei akyse atsispindėjus
Bantas angelas tolyn nuskriejo.

Ieškot kitos nežinomos uolos
Kur juodos akys tamsą rastų.
Baltus sparnus po akmeniu paguldęs
Juodaakis angelas užsnūdo.

Juodos akys naktį nesapnuoja
Amžinybę skęsta tyloje
Juk angelas ramybės ir ieškojęs
baltas plunksnas sleps akmenyje.

Amžinybę baltas angelas miegojo
Juodos akys gyvos tik tamsoj nakties.
švito.juodoj baloj balta plunksna lynojo-
Baltas angelas pabėgo nuo mirties.

viskas ko jai reikėjo buvo šlakelis vaNdens. be orO dustanti žuvis gaudė paskutinius oRo gurkšnIus. oro bUvo daug, bet ji nemokėjo juo kvėpuoTi. visą gyvenimą išgyvenusi purvinos pAmazgų duobės dugne, dabar ji tenorėjo į ją sugrįžti. bet negalėjo. ji buVo privErsta gulėti kažkokiame tinkle, kurį nešė Purvina rAnka. ji bijojo. nežinojo kas jos laukia už niūrios pelkės ribų.

po akiMirkos, jAi beprarandanT samonę, ji suprato kad artėja prie indo su vandeniu. nejaugi ji vėl galės plaukiot ir but laisva kaip kažkadaise!?

purvinoji ranka paėmė žuvYte ir įmeTė į vandenį. žuvelė pasijuto laisva. Ji vėl ėmė teškentis ir pagaliau vėl normaliai kvėpavo…

galvoji gera pabaiga? Žuvelė akvariume?
klysti…ne visi indai kuriuose yra žuvų vadinami akvariumais…

…Kambario gilumoje nuaidėjo mano juokas.Švelniai prisiglaudžiau prie sienos… Tu jau čia… užuodžiu Tave…Artėji link manęs. Bėgu į kitą kambario galą. Tačiau ir ten tavęs jau pilna… Užsimerkiu ir krentu į lovą… Žinau kad prisiartinsi taip arti manęs, kad nebegalėsiu įkvėpt gryno oro… Tu prigulei šalia. Jaučiau tai. Buvau užsimerkusi. Tu lieti mane… Savo nematomom rankom slenki mano kūnu ir užlieji jį aistra…Geriau nematyti. Įsivaizduoti…

Lakstau pievoje pilnoje žydinčių gėlių. Vaikau vėją… pribėgusi prie jo krašto, pamatau didžiulę rausvą rožę. Ji čia. žydinti ir kvapni… Pasilenkiu ir nuskinu ją… prisidedu ją arčiau veido… svelnūs plaukai uždengia jos trapius žiedelius nuo vėjo . Jai nieko nenutiks. Saugosiu ją ilgai. Užklumpa debesis… užplaukia tiesiai virš mano rožės, tarsi norėdamas ją atimti… Nepaleisiu jos…
Didžiuliai lašai negailėstingai muša mano kūną pridengtą tik plonyte suknele… Rožės kvapas dar gyvas. Jaučiu jį, lyg niekada nebučiau pažinojusi kito kvapo…

Pabudau nuo keisto jausmo. Pajutau kad tavęs nebeliko… Pažvelgiau stalo link. Jau užgesai… nebeskleidi to, ką skleidei…
Uždegu degtuką… Stiprus sieros kvapas susimaišo su tavo likučiais… kambaryje pasidaro be galo tvanku. užpučiu degtuką… atidarau langą. įleidžiu gryno oro ir jaučiu kaip mano plaučiai pradeda atsigauti. Įkvėpusi vieną kitą oro gurkšnį užveriu langą ir vėl gaivų orą iškeičiu į sieros smarvę. Uždegu rausvą smilkalą… Gurkšnis tavęs… dūmai ima sklaidytis po kambarį… matau jų gijas, magiškai plazdančias kambaryje…Jos – Tai tu… Tai tu lakstai nuo sienos iki lovos… Tu priguli šalia… Atpalaiduoji… Užmigdai… padovanoji sapną ir dingsti mažame plyšiuke po durimis…