Pastarasias dvi dienas (antradienį, trečiadienį) buvau Vilniuje. Nuostabūs prisiminimai, nauji ir seniau pažįstami žmonės, jaukūs kvartalai ir naujos Vilniaus gatvės… Bet apie viską plačiau perskaitysite čia >>>

Antradienis… Rytas. Justytė namie, galvoja ką dėtis. (viskas stebuklingai telpa į mažą kuprinytę. Striukė, skėtis, piniginė, akiniai su dėklu,telefonas) dar įrašiau pora CD ir atspausdinau dainų tekstų su akordais. 12:10 manes jau nebebuvo. (prieš išeinant tėtis pasakė, kad vakarienei man reiks kopūstus virt. heh atmintis tų suaugusiųjų… nebus manes vakare DUH)išdūmiau… Vos spėjau į autobusą. 12:40 jau buvau netoliese katedros. reikejo pas Vaidą užeit laido paimt. gavau iš Artūro sms – 13 val išvaziuojam.(dar kartą pažiūrėkite įlaiką). nebėjau pas Vaidą. Tiesiai bėgau pas Artę. Nukakt pavyko laiku. o vairuotojas vėlavo ~50min. (…) na nieko… išvažiavome… kelionė neprailgo.. vis sms gaudavau. tai iš Vaido tai iš Tomo. prieš 4 jau buvome Saulėtekio barakuose… kaip tik įvažiavus prie barakų, pamačiau “namo” žygiuojančius Pasvaliečiukus, pas kuriuos aš ir važiavau pirmoje vietoje… taigi draugiškai užlipome pas juos. Ten pabuvome šiek tiek (Justytė gavo gitara biškutį pagrot) ir gavusi Artės žinutę nusileidau apačiomis. žinoma su savo liftų fobija buvo sunku. visgi mielieji gyveno 16aukšte.. taigi susitikau kieme su Arte. tik pora žingsnių ir jis užkliuvo už tokios kabaliuojančios grandinės. žinoma pargriuvo. na nieko (kolkas..). nuvažiavome į prospektą.Gavau iš Andriaus sms… jis jau laukė prie Europos. ir mes ėjome link jos. Staiga ėmė labai diegti pilvą… skrandis atrodo plyšta. pradžioje galvojau kad tiesiog reikia užlipt į trečią Europos aukštą*… Sususitikom lauke prie fontanų… Supažindinau Artę su Andrium ir Artė paspruko. mes pasėdėjome ir užlipau į trečią Europos aukštą*.Nepadėjo…Andrius, sužinojęs kad visą dieną nevalgiau, atskaitė moralą (beveik) ir važiavom pavalgyt. galvojau praeis… dėja…Taigi pavalgėm. aš su geliančiu pilvu ir Andrius patraukėme centro link… nuėjome į sereikiškes… ten pasėdėjom iki vakaro.. susiruošėm namo… žinoma įsėdom ne ten kur reikia ir nuvažiavom ne ten kur reikia.. man autobuse darosi dar blogiau.. atrodė mirsiu iš skausmo… teko persėst ir poto išlipus 20min eit šalia ukmergės gt. Pagaliau pasiekėme maximą. man reikėjo į vaistinę, nes naktį praleist turėjau pas vaistininkę.. ji man davė kodus namo, raktus ir nusipirkau vaistų. atsisukusi Andriaus nebemačiau… (negi jau dingo?) susinervinau… išėjau iš vaistinės ir pamačiau jį stovintį netoliese… net gera pasidarė. žinoma jis mane palydėjo iki pat buto.. įėjau, išgėriau vaistų, atsisveikinom su Andrium su viltimi susitikt kitą dieną. likau viena… atsisėdau balkone ir žiūrėjau į pravažiuojančias mašinas.. romantiška… naktis.. tamsu… gražu ir vaistų puodelis rankose… (fe)atsiguliau į lovą…. įsijungiau TV.. žiūrėjau laidą per BTV.. kažkas panasaus į OKNĄ… na neesmė. užmigau pagaliau… paryčiais pasidarė žiauriai šalta… beto triukšmas nenusakomas… (aš gyvenu užmiesty, kur tylu tylu…) uždariau langą ir nuėjau toliau miegot.. atsikėliau ryte, sulaukiau šeimininkės, ir išėjau… tiesiai į 5 autobusą. važiavau vėl pas pasvaliečius. po 9 buvau pas juos. gavau skanius pusryčius. po pusryčių jie traukė į miestą. taigi ten važiavau ir aš. nors man buvo dar per anksti. turėjau laisvą valandą.. taigi nuėjau į savo pamėgtą vietą… ten pabuvau ir patraukiau link Flagman`o gedimino pr. ten 15min vėluodama atėjo Agnė. Patraukėme link kavinės “užsuk” ir ten sulaukėme jos kolegų. smagiai pasiklausiau istorijų apie jų darbą… pavalgiusios traukėme link jos filosofijos fakulteto. vėliau – link filologijos. apžiūrėjome. tikrai gražu. tada nuėjome į darbą. (gavau įdomų pasiūlymą, bet nieko nepasakosiu :p~ ) būnant darbe, parašė Povilas. susitikom tuoj pat prie katedros. isėdom į mašiną ir mane nuvežė į Belmontą. (smulkmenas istorija nutyli :p~ )kartu praleidom valandą ir patraukėme centro link. mane paleido 15val pilies gatvėje… parašiau mažytei. dėja ji negalęjo… tą pačią akimirką matau man skambina nepažįstamas numeris. pakėliau ragelį… ir ką jūs manot? kas mane prisiminė? ogi Teta Sigita (sigita`s park) labai šaunu. Palaukiau jos. susitikom ir patraukėme i makdonaldą. ten pasėdėjome valandą, pavalgėme (labai ačiū, Sigitai) ir susitikę Artę pasukome Europos, o tiksliau VCUP link. Su Sigita ėjome iki stotelės, ją ten palikome, o patys užlipome laiptais viršun… išsirinko Artė kedus, ir per baltą tiltą nuėjome prospekto link. planavome užsukt į Bernardinus, tačiau paskambino mama ir mane pasiėmė…

Keistas jausmas palikt Vilnių… Vilnius… (pavadinimas pasako daug…) net vaikščiodama viena jaučiaus gerai… net nepažinodama vietų jaučiaus namuos.. keista… ten ne namai, tačiau širdis jaučiasi saviau prospekte ar prie aušros vartų, nei panevėžy ar savam miškelį… noriu į vilnių…. Ačiū dar kartą Tetai Sigitai susitikimas su ja, šią kelionę dar labiau įprasmino.

* – suprantama tik žinantiems..

Šuo visą vakarą inkštė kad išvesčiau laukan… pagaliau išvedžiau… liko tokia patenkinta…
išėjus į lauką, akis užkliuvo už dangaus.. gera gyvent ten, kur joios mašinos ir prekybos centrai bei gatvių žibintai nepaslepia dangaus grožybių…
Mano akyse nukrito žvaigždė… nespėjau sugalvot noro… O Gal prisiglausi?

Padovanok krentančią žvaigždę savo širdyje… Sugalvosiu norą, o tu išpildysi… Gerai?

Krentanti žvaigždė nusineš svajonę
Baltam sapne po juoda pluksna pasislėps,
akys melynos žiūrės į tolį,
Savo noro jos neberegės.

Tarsi ragana sena jį pasisavins
ir išsipildys jis akims vienoms,
Ar tos akys bus kažkuo kitokios?
o gal lenksis sutemoms?

Saulės spindulius ranka uždengti
sugebėsi net tamsoj,
juoda nakties sirmą trauksi,
kad nelikt vėl vienumoj…

Su dangaus skliautu nuogalium,
kur baltos snaigės nekrenta žemyn,
susitiksi už jūrų marių
saulės nušviestam kely aukštyn.

Mano svajos vėlei kyla…
nepasiekusios viršaus,
viltis nutyla…
Vėl krenta žvaigždės iš dangaus…

Ačiū. žinojau kad sutiksi… Būsiu gera

Maža mergaitė vaikščiojo po miestą. Mieste buvo gražu, šilta, švietė saulė, tačiau mažytės mergaitės naiviai rausvose mintyse vis sukosi mintis, kad ruduo artėja ir ji nebematys viso šio nuostabaus vaizdo… Ji stengėsi negalvoti, tačiau kur ne kur šmėkščiojantys nukritę lapai pasakojo istoriją… savo istoriją… Kuri pasibaigdavo vos lapą pasiekus vėjui… Jis nuskrisdavo tolyn… istorija nutildavo…
Tų istorijų galima išgirsti kuo daugiau… ir kuo arčiau ruduo, tuo jos garsiau išrėkiamos… Sudžiuvę lapai, tarsi išminties įgavę šūkauja savo istoriją vėjui… Vėjas išsirenka labiausiai patikusius ir nusineša su savimi… Savanaudiškumas.. Vėjas nusikabina lapą ir nešasi, kad šis pasakotų pasakas tik jam… nors nesupranta, kad nukabinęs lapą, atima jo gyvybę… Istorija lieka nepapasakota… Vėjas numeta lapą ir bėga ieškoti kito… Pagaliau pasikrydęs tarp didžiulių medžių, su krūvomis istorijų ten ir pasilieka… neduodamas ramybės nė vienam ten kabančiam lapui…

Pateka saulė. Lapai nušvinta gražiomis spalvomis… Raudona, Geltona, Ruda… ir pamažu žalumos nebelieka… Maža mergaitė vaikšto ieškodama žalio lapelio, kad galėtų nors trumpam nusikelti į vasarą, kai buvo šilta ir gera… Priėjo prie vieno medelio… Pačioje viršūnėje pamatė lapelį… žalią žalią, sugebėjusį pasprukti nuo rudens galybės. slidžiu šaltu kamienu mergaitė atsargiai lipo aukštyn… Ji tenorėjo lapelį paliest.. neskint… ne… jai jis reikalingas gyvas.. su savo pasaka… Mergaitė užlipo labai arti lapelio… klausė pasakos, skirtos tik jai… užsimerkė ir pabandė isivaizduot kaip pati skrenda pagauta vėjo… toli toli… auštai… staiga mintyse jai užaugo gražūs sparnai… Balti kaip angelėlio… Ji norėjo juos paliest… švelnius, didžiulius, bet tokius lengvus… ištiesė ranką link gražiųjų sparnų… ir šaka ant kurios ji sėdėjo nulužo….

Dangų aptraukė tamsūs debesys… Saulė pasislepė… Pavyduolis vėjas nuplėšęs nusinešė paskutinį žalią medžio lapelį…

Jaučiuos keistai sudėtinga. Mintys apie tave – skylė. Nebežinau kas darosi. Ar noriu likt kaip esu? Gal… Sakai seniau sakiau kitaip? na ir kas? Tai mano gyvenimas. Tvarkaus kaip noriu. Gyvenu kaip moku… Ką tokia maža mergiotė gali suprast apie gyvenimą? Daugiau nei Tau atrodo. Pilkoje kasdienybėje tu negali išeit iš rūpesčių o aš galiu. Ir jei tai vadinama Rožiniais akiniais – tebūnie. Juk ne tam susirinkome, kad mano požiūrį suprast. Nenoriu likt suprasta. O gal ši mergiotė pati savęs nesupranta ir dėl to nenori likt suprasta? Gal. Taip. Pripažįstu. tikrai nenoriu likt suprasta. Paslaptis turi išlikti. Jausmai… Tu žinai kas tai? Taip. Tai kažkas stebuklingo. Kažkas tokio, ko man nepaaiškins joks mokslas, nes tai individo reikalas. Noriu jaust. Jaučiu. ar tai man patinka? Gal. Skausmas? Ne, negalvok… Man jis daug nereiškia… Kol neperauga į kančią. Kančia maloni. Sadomazorchiste? NE. Bet kaip malonu po tos kančios pajaust palaimą. Ji tampa daug stipresnė… Ar tu žinai kas yra palaima? ………..

Vaškas varvantis per žvakidės kraštus niekada nepajėgs suprast žvakės skleidžiamos harmonijos. Jis pernelyg nepastoviai gyvena, kad jaustų. Karštyje lydausi. Kaip vaškas. Negi nesuprasiu gyvenimo? suprasiu. išmoksiu taisykles. Ir jas pakeisiu. Pakoreguosiu gyvenimą kaip nori aš… Savo gyvenimą pasidarysiu gražų. Padėsiu ir Tau. Taip, TAU. tik paprašyk.

Ar TU žinojai kad kartais užtenka minties ir nustoja lyti?
Užtenka žvilgsnio ir prasisklaido debesys…
Šypsenos, ir išlenda saulė
ir puodelio kavos ryte į lovą kad gimtų bučinys ant dviejų žmonių lūpų.

Tada angeliukės baltai rausvomis suknelėmis ima žaist ant lupyčių svelniai kutendamos…

Atnešk puodelį kavos.. Pažadu nesikandžioti….

Vieną rytą pabudau… Sapnavau mūsų žygio chebrytę. Po sapno nesugebėjau iš minčių labirinto ištraukt merginos, su kuria labai susidraugavome per tą žygį ir kurios tikrai pasiilgau. Su tokiomis pat mintimis ir išvykau į miestą, susitikt su Vaidu.
Susitikę patraukėme link skaistakalnio parko. Pakeliui besišnekučiuodami ėjome, kol aš nemandagiai nubėgau nuo jo, nes pamačiau ne ką kitą, o būtent Skaistę prieš save. Nors neturėjome laiko pasišnekėti, tačiau buvo labai labai įdomu ją vėl pamatyti… Tuo metu nepagalvojau nieko…

Lygiai tokia pati situacija pasikartojo keturis kartus… Ėmiau galvot kad tai kažkas keisto… nes pati galvodama ir poto pamačius jausdavausi labai keistai… kažkas viduje spurdėdavo…

Ėjau iš miesto namo. Galvojau apie vieną žmogutį… Prisiminiau nuostabias minutes praleistas kartu… Tiesiog pagalvojau kaip seniai jį mačiau… Ir buvo labai gaila kad jis neturi interneto namie ir negalime pabendraut…
Parėjau ir radau Jo laiškų savo pašto dėžutėje… Visą mėnesį nesulaukiau nei sms nei laiškelio, nieko… o būtent tada kada galvojau apie jį, radau laiškus…

Šita situacija taip pat pasikartojo po poros dienų… su Mazyte. Bet skirtumas tas, kad iš jos laiškučio tikėjausi, nors taip pat ilgai negavau…

Šįryt nežinau iš kur šovė mintis ir ėmiau galvot apie vieną knygoje skaitytą istoriją… negalėjau prisimint jos vieno gabaliuko, taigi laužiau galvą galvodama ir naršiau po hey.lt top 100 asmeninių svetainių sarašą. netikėtai akis užkliuvo už vienos antraštės ir tiesiog įėjau į puslapį… Tai ką ten išvydau vos nenuvertė nuo kėdės… Tai buvo ta pati istorija, apie kurią galvojau prieš pora akimirkų…

Jūros žvaigždė vėl priešais mano akis. mažos gležnos kojelės seniai nebejuda… Bet maža žvaigždutė tokia be galo miela…

Nesitiki, kad šitas džiovintas padarėlis kažkada buvo gyvas… Tik maži plaukeliai kitoje jos pusėje išduoda kažkada gyvavusį sugebėjimą judėti nepriklausomai…

O visgi dabar susimastai… Vieno padaro meilė – kito mirtis… Žiauru…

Kaip ta sena “gerosios animacijos” serijos pasaka… apie grazius paukscius… ir Princese.. tiesiog norejusia turėti gražiausia karūną… Tam reikėjo rojaus paukščio plunksnos… Vienas vienintelis paukštis turėjo nukentėti… Tačiau nelaimė viena nevaikšto… Netrukus dauguma nuostabiųjų paukščių buvo nužudyti dėl plunksnų…
Žinoma tokie filmai savotiškai “žiaurūs”, tačiau vis geriau nei dabar vaikus sudominę siaubai rodomi per televizijos kanalus be “S” ženklo…

nuotraukoje ne tie paukščiai… tačiau vistiek rojaus…

Turėjau nuostabią dieną. už tai turiu dėkot dviems mieliems žmogeliukams ačiū jums. Jūs mieli… buvo gera.
Pirmoji dienos pusė praleista su Aušra… Antroji su Andrium. Kadangi mama neleido važiuot namo kitą dieną (blogiausias įvykis per visą dieną), tačiau prisižadėjo mane išleist kitą kartą. (mamyt laikykis….) Visgi sostinė gali didžiuotis gražiais aukštais kalnais.

…….Saulelė nusileido, menulis patekėjo, jauna graži mergelė, pro langelį žiūrėjo……..

……..myliu saulę myliu lietų ir gėles, vėjas man jų milijoną parneš, šaukia iškeliauja paukščiai juokias ruduo, nebegryšiu niekad namooooOOOooo………

Buvo sunki naktis…Nenorėjau miego. tačiau 3val ryto kaip ir būtų nuostabus laikas pailsėti nors truputį.atsisveikinus su kitomis nakvišomis, išjungiau kompiuterį ir pasinėriau į nuostabų sapnų pasaulį. žinoma žodis nuostabų ne visada tinka.
kaip ir šį kartą…

I sapnas
pradžios nėra. galo taip pat. Tiesiog mane Kažkas pabučiavo. (žinoti kas jums nebūtina)

II sapnas
Einam su drauge per tiltą… (nepasirodė keista, kad jis kreivas).Draugė perėjo jį, o aš paslydau ir ėmiau čiuožti turėklo link.draugė šaukė, o aš jau kabaliavau ant turėklo ir ėmiau kristi į vandenį… Krisdama ėmiau melstis kad mane pakeltų į orą… sapnas nutrūko.

III sapnas
Su mama važiuojame į Vilnių. (kelias per miškus, bet labai gražus…skardžiai, uolos, miškai…Visgi gražus tas Lietuvos kražtovaizdis…) ir staiga pro mus pravažiavo sunkvežimis (slang. fūra) ir mama neišlaikė vairo. Staiga ėmėme slysti keliu ir sustojome ties stačiu šlaitu. (turbūt nebetoli Vilniaus kur, nes prie Panevėžio tokių nėra) Mašina pakrypo ir ėmėme kristi… ridenomės… nebejaučiau kojų… ir tas nejautimas vis kilo kūnu… Vėlgi kaip ir II sapne ėmiau melsti kad mane pakeltų… Bet būtent tą akimirką kai jau troškau kilti, sapnas dingo…

akis nušvietė skaisti saulė… Atsibudau kaip išpilta prakaito… atsikėliau ir apsidairiau… namai… rytas.. dar viena diena… Sapne nespėju mirti. noriu sužinot kas būtų jei mirčiau sapne… žmogaus pasamonė beribė.

Sapno galia… Nesuvaldoma beribė fantazija… košmarai… ir po vieną išsipildžiusią svajonę kasnakt… Padovanoja sapnas pasaką. Su piktais burtais ir saldžia išsvajota meile… nykštuku ir milžine, kuriems būti kartu ir gyventi mažame namelyje stebuklingo miško vidury netrukdo niekas…
Kada ateina geriausi sapnai?
Užmik apsikabinus,
prisiglausk…
užmerk akis
ir jauskis mylima…
Tada užminga demonai pašonėj,
Angelai prabunda tyliai.

Kažkur, anam krašte,
Kur rytas pasitinka saule.
Kažkur, kur paukščiai beldžias į duris,
Aš ateinu į šį pasaulį,
Kad duočiau jam save, it duoklę žemdirbys.

Aš ateinu į šitą žemę,
Gyvent ne sau, o dėl kitų.
Aš ateinu į šitą žemę,
Pajusti kvapą dar nežydinčių gėlių.
Dalinti liūdesiui po gabalėlį džiaugsmo,
Ir adatų spyglius atimt iš skausmo.

Aš ateinu į šį pasaulį,
Ne tam, kad būčiau tik žmogus,
Ne tam, kad jausčiau neapykantą kitų,
Gyvenimo pavydinčių žmonių.

Šioj žemėj aš esu kaip vėjas pievoj,
Kaip dilgėlė tarp žydinčių gėlių,
Kaip paukštis skrendantis į šviesą saulės spindulių.
Šioj žemėj aš esu! Aš gyvenu!
Ne kaip žmogus ir ne šešėlis,
Bet viskas, kuo tik būt galiu!

(author unknown)

Tai atspindi vieno nuostabaus žmogaus gyvenimo filosofija… dar neiššifravau… tai užtrunka… pajaust, ka kitas jaucia ji skaitydamas… kazkas savo..kažkas mielo.. kažkas paslaptingo. nesu tokia, kokia galėtų tai pajaust.. mano filosofija kita… o tu turi savaja?

What is this life, If full of care,
we have no time to stand and stare?

No time to stand beneath the boughs
And stare as long as sheep or cows…

No time to see, when woods we pass,
Where squirrels hire their nuts in grass…

No time to see in broad daylight,
Streams full of starts like skies at night.

No time to turn at beauty’s glance,
And watch her feet, how they can dance.

No time to wait till her mouth can
Enrich that smile her eyes began.

A poor life this, if full of care
we have no time to stand and stare…

So… Just think of oppotrunity to spend one minute per day just to find something more around you than 4 strong walls can handle?… isn`t this important enough?

eilerascio (ne minciu) autorius ne as, o W.H.Davies (1871 – 1940). beje kadangi neisiaiskine zmones eme mane kaltint plagijavimu, PASIKARTORSIU, kad komentatorius INFORMAVAU ISKART apie tikraji autoriu. mat zmonems atsakau ne savo dienorastyje (nes deja ne visadajie gryzta pas mane) o ju dienorasciuose. taigi. sekmes