matosi kaip kinta mano nuotaikos. dabar nuostabi… :*

(fotogalerijoj naujos nuotraukos)…

kiekvienas turime savo naštą… Kiekvienas įvykis įdeda kąnors į ją. Kažkas gero palengvina ją, o skaudus ar sunkus išgyvenimas ją pasunkina… savosios panešt nebegaliu… Neturiu stiprybės…

Akys nebenori matyt to, ką mato.
Širdis nebenori jaust to, ką jaučia.
Žmogus nebenori būt žmogumi, kuris padeda.
Saulė nebenori vėl šviest rytais…

Dar vienas rytas su ašaromis akyse…

Kodėl aš tokia apgailėtina?

Jūros gelmėse pražydo pienė.
Mažas angelas ten gimė pūkeliu,
Saulės spinduliuose išsimaudys,
Nubals kaip upėj pieno,
ir nuskris tolyn su vėjeliu.

Sakai jūroje nėra vėjuota?
Sakai jūroje nerasi angelų?
ar buvai, kaiUndinės kelia puotą,
tarp laukinių medžių ir gelmės gėlių?

Kai margą šviesą tau atstos žuvelės,
O šilumos suteiks šilta srovė,
kai ausyse pasigirs varpeliai,
Ir iškvies šokiui Vandenų duktė.

Palietęs liekną liemenį būtybės,
pajautęs šaltą ranką ant pečių savų,
Staiga pabusi nuo triukšmo kaimynės,
ir vėl tik mintyse išliksite kartu…

Su paslaptinga jūrų feja,
Tyliau, Fantazija jinai vardu,
jos plaukuose paklysta vėjas,
Jos rankose pakyli angelu baltu…

Vėl sielos veidrodį paslepsiu,
ir užsimerksiu, kad nematytumei akių,
gelmėse pražydo mano pienė,
Angelas ten gimė pūkeliu.

Mažas saulės zuikelis nubėgo akių krašteliu. Akys šypsosi. Žvilgsnis išduoda tai, kad mintyse sukasi verpetas… Kažkas naujo ir be galo šviežio padangėje. Kažkas vėl sugebančio atgaivint sielą. Juk TAIP GERA Lūpų kampučiuos įsiviešpatavo švelni šypsena. Širdis tapo lengva. Lengvesnė už orą. Gal tai jai ir padėjo pakilt šiek tiek aukščiau debesų? Ne, šiai šviesai neleisiu palikt mano akių ir širdies… Niekada…
Pasilikau šviesoje. Gera man joje. Ačiū visiems esantiems su manimi

Pasaulio pakrašty pamačiau parašytą tavo vardą. Saulės spinduliais keliavo jo siunčiama jėga link keistai perkreipto mano meškiuko kūno… Meškiuko akyse spindėjo meilė. Kam? nežinau. Bet meškiukas man pažadėjo pasakyt, kai supras. Meškiukas žinojo – gali ateit pabaiga visa tam, kas buvo gera ir gražu. Žinojimas nepadeda gyvent. Tiksliau padeda, bet ne visada.

Kartais geriau gyvent ir nežiūrėt į ateitį. Ji vistiek ateis tokia, kokia turi ateit. Negali žinot,kaip pasikeis pasaulis per vieną akimirką kai tu atsijungi nuo realybės ir pasineri į pasaką.
Kodėl kartais atrodo, kad negyvenu savame kūne? lyg į jį įlendu retai. Lyg šiaip gyvenčiau ne čia, o kažkur aukštai ir į gyvenimą žiūrėčiau tik iš šalies… Ir jei kažkas nepatinka, nusileidžiu ir bandau kažką pakeist. Kvaila? Sunku suvokt, kad gyveni dabar ir šią akimirką ir bet kada gali dingt, ir niekada nebesėdėt už šio stalo ir nerašyt šių žodžių TAU… Taip kvaileli, būtent tau. Tam žmogučiui, sėdinčiam kitame mieste, kitoje šalyje o gal tik kitame, gretimame name ir kasdien matančiam mane, grįžtančią vis tu pačiu keliu. Vieną ir niekieno nelydimą… Norisi gal prieit ir užkalbint? Prašau. nesu akmeninė. Aš tik dar vienas kūrinys, kuris turi praleist laiką ČIA. tačiau… ar susimąstei mielasis žmogau, kad tas kūnas kurį tu turi, niekada nebus kito. Jis vienintelis… Ir niekada daugiau tu negyvensi šios dienos, nes ji vienintelė. niekada tau vėl nesukaks 18 metų ir niekada nebesidžiaugsi tapęs pilnametis. Niekada daugiau neateis tas pats jausmas pabudus ryte ir įkvėpus šviežio oro pro atidarytą langą.

Niekada nebepajausi to, ką pajauti, kai pirmą kart tau pasako tą stebuklingą žodį “MYLIU” ir niekada daugiau nebealpsi rankose žmogaus, kai tau pirmąkart dovanoja bučinį. Įvertink tai ką turi… Nes antrąkart to nebepatirsi…

Prašau, pasidžiauk mano šypsena… Nežinai ar dar kadanors ją pamatysi…

Nebetrokšk pakeist
to padaro veiksmų
kad vel kaip angelas
skrajotum aukštai…
virš debesų…

Maža didžiulė kelionė

Liepos pradžioje, nuostabiausių žmonių susibūrime (filmuota medžiaga 2 įrašais ankščiau), įvyko didžiulis įvykis… Ne, kitam jis atrodys mažas ir bevertis, kitas žmogus pagalvos… Durnė, ane? džiaugias tokiais dalykais. Lyg neturėtų kuo… Tačiau aš džiaugiuos tuo…
Buvo ketvirtadienis… tokia vidurinė diena… kai imi jausti, kad visi žmonės po truputį artėja kasdien vis labiau, o tau jau greit ateis laikas skirtis… su jais… žinai kad širdyje jie liks… taigi kaikas įvyko…
Nuo antradienio su mumis ėjo vienas vyras. Tiesiog ėjome pro vienus globos namus šlovindami Viešpatį, kai vyras (26-28 metų) priėjo ir paklausė ar gali eiti kartu. Pasijautėme nuostabiai… Vienuolės jį pakvietė prisijungt. visi sudainavome jam dainą… Klausėme gal jis nori pasiimt kąnors iš daiktų. galime palaukt… Jis tepasakė kad nieko neturi ir kad jungsis prie mūsų taip, kaip stovi…
Taigi tą ketvirtadienį, vienam vaikinukui į mintis atėjo (galbut su KIENO NORS pagalba) idėja… Tuo metu Kęstas (mūsų naujokas) važiavo mašina, nes dėl nepatogios avalynės jam labai skaudėjo kojas. Taigi berniukas pribėgo prie manęs ir sako: “Justyt, turiu idėją… Matai kaip sunkiai Kęstas gyvena? galbūt kartais galėtume visi susimesti po kokius 2-3LT ir nupirkt jam batus ir rubų? juk matei kaip skurdžiai apsirengęs…” Pasakiau kad idėja šauni ir kad reikia pasiulyt mūsų vadovei. Žinoma pritarė visi 100% narių. Pinigai buvo greit surinkti.
Tą patį vakarą mes ėjome pro labai skurdų kaimą…labai lijo… Vanduo pylė kaip iš kibiro… (TV laidos įraše Sesuo Rozana pasakojo, ir minėjo, kad skurdas dar nieko, palyginus su tuo ką mes matėme…) išties tai buvo kažkas siaubingo… Žmonės gyveno ne namuose… Tie, kuriems kliuvo apgriuvusios (sugriuvusios) lūšnos, dar turėjo džiaugtis… žmonės gyveno mašinose… tiesiog kažkur pievoje sustatytos gal 5 sulankstytos, sulaužytos mašinos… Ir virš vienos jų gulėjo mažas berniukas… tik su kelnem, jei galima taip pavadint… Saulės kaitroj atrodė lyg negyvas, tik šonkauliu kilnojimas išdavė kad jis kvėpuoja. Tokio liekno berniuko dar nematėme. Vienuolės žinojo, kad eisime pro šį kaimą, taigi iš anksto pranešė, kad bus liudna… Mačiau kaip ner stipriausi vaikinai verkė, matydami sąlygas, kaip žmonės Gyveno…
Nešėme jiems maistą… Visi kažko turėjome, kažkuo prisidėjome… surinkome didžiulius krepšius maisto ir išdalinome šeimoms. Vaikai mus pamatę pabėgdavo, vyresnieji žiūrėdavo nepatikliai, močiutės verkdavo… Atsimenu apsikabinau draugą su kuriuo ėjome ir apsipyliau ašaromis… vaikai įsikibę į sijonus mamos bijojo prieit.
Vaizdas buvo labai graudus… Tikrai nė vienas ramiai nesugebėjome to pakelti… Atsisveikinant su žmonėmis, staiga dangus prašviesėjo… išlindo saulė. Atidavę maistą ėjome susikrimtę, dėl matyto vaizdo… po 3 kilometrų įėjome į vieną miestelį. Pagal planą neturėjome sustot ten.
Staiga mus su puokštėmis pasitiko žmonių minia. Mūsų laukė.. Mums paruošė pietus. Tai buvo kažkas nuostabaus. (kaip ir pasakojo Rozana). Maistą atidavėme, o štai po kelių kilometrų, mums visiems jo dovanojo ir labai daug. Žmonės mus sutiko su džiaugsmu. neplanuotai sustojome pailsėti. Valandėlę pasėdėjome, palaiminome žmones ir patraukėme toliau. Tai buvo kažkas įpatingo…
Pavakary, pasiekus galinį tašką, Berniukas apie kurį šnekėjau, su seserimi Rozana nuvažiavo į panevėžį ir maximoje nupirko vyriškas basutes, pora porų kojinių, kelnes, marškinius ir tokį gražų kepuriuką. Per vakarines pamaldas įteikėme… Matėm džiugesio ašaras jo veide…
Šiek tiek apie jį.
Jaunas vyras. Iškart supratome, kad šiek tiek protiškai atsilikęs. Tačiau elgėsi kaip vaikas…( Mt 18,3) Šoko, džiaugėsi, plojo… Net pamėgo vieną giesmę. “hey aleliuja”. Kai paklausdavome žmonių ką pagiedot, jis pradėdavo ją dainuot. Ir nesvarbu, kad žodžiai ne visada atitikdavo, ir melodija nebuvo panaši į tikrają, bet mes suprasdavome kokios giesmės jis nori. Netinkama avalynė nutrynė jo kojas… Tačiau kai Rozana klausdavo, kas nori važiuoti, nes negali paeiti, jis niekada neidavo link autobusiuko… Visada likdavo eiti… Matydavom kaip jis šlubuoja ir kaip jam skauda, tačiau vistiek ėjo. Vieną dieną privertėme jį atsisėst važiuot, nes jo kojos būtų daugiau nepakėlusios… Džiaugsmas užliedavo širdį, matant kaip jis džiaugiasi…

Tą vieną priešpaskutinę dieną, kai visi kartu išsirikiavome prie nuostabios Raguvos bažnyčios, mes išsitraukėme vardus… Vardus žmonių, kam dvi dienas būsime “angelai sargai”.. Elona priėjo ir paklausė manęs, ar galiu būt Kęsto angelas. sutikau… Kadangi su juo mažai bendravau, nuėjau pasišnekėt su nuostabiuoju Berniuku (beje jo vardas Osvaldas) apie tai, ką turėčiau jam padaryt malonaus. Jis sužinojęs, kad aš gavau Kęstą, paprašė apsikeist. Sutikau. Dabar man atiteko Justytė iš Kauno. Vis nusiųsdavau jai Gėlytę… Net serenadą vieno skauto pagalba sukūrėme iš vieno eilėraštuko.

Mažyti mano saulės spindulėli,
Laukų gėlele pievoje margoj
tu mano širdžiai virpesius sulėkei
ir didžią sumaištį jausmų audroj…

Popiet, kai lankėmės Jotainiuose, iš savo angeliuko paslaptingai gavau kryželį su laiškeliu. Jame buvo kryželio istorija.. Aš – ne pirmoji jo savininkė. mano angelas kryželį gavo Lietuvos jaunimo dienose iš vieno žmogaus ir liepė jį siųsti per rankas, kad teiktų džiaugsmą kiekvienam prie jo prisilietusiam. Jaučiaus įpatinga… Kitą dieną sužinojau, kad mano angelas buvo Justytė. Jai pranešiau, kad jos angeliukas buvau aš. Keistas sutapimas… Malonus keistas sutapimas…

Po žygio praėjus savaitei, Panevėžyje vyko kunigų įšventinimai. Susirinko visi pasvaliečiai. Su jais buvo ir Mūsų kanadietė Annie. Pas juos laikinai apsistojus ir iš Panevėžio vakare išvykstanti namo per Lenkiją. Man teko su ja praleist visą dieną iki vakaro. Nuostabiai pasivaikščiojom. buvo nuostabu. Važiavom pas mane. Padūkom.

Mano mamai vežant mus atgal į centrą, prisiminiau kryželį… Išsiėmiau jį iš piniginės, ir įteikiau Annie. Papasakojau jo istoriją… Ji su džaugsmu jį priėmė. Man padovanojo pakabuką su Marijos atvaizdėliu su grandinėle. Ilgai nešiojau… dabar jis padėtas dėžutėje, kad nepamesčiau… saugau jį…
Prieš savaitę gavau laišką… Iš Kanados. Annie parašė ir įdėjo kelias mano nuotraukas iš žygio. Jos laiške, ji aprašė, kad išlydėdama į vokietijoje vykusias jaunimo dienas ji pažįstamai įteikė tą kryželį, kad vežtusi ten, ir kad padovanotų kam, suteikdama daug daug laimės…

Mažo kryželio didžiulė kelionė…
Štai kokiais jausmais gyvenu…
Mood: Nostalgic Music: Salvador – How far is heaven

~~~really really not far away…~~~

* ~ * ~ *

neaišku kiek tame yra tiesiog, tačiau šiek tiek jos atrast nereikia įpatingų sugebėjimų… Taip jau yra… Tik skirtumas tame, kad šį pasaulį tokį koks jis yra padarėme mes.

* ~ * ~ *

Atrodo viską jaučiame ir matome… Viskas, kas egzistuoja, gyvena mūsų kieme ar po stogu… Kasdienybė tampa buitiška monotonija. O ar gali ji turėt kitą reikšmę? Gali. Nori kad pasakyčiau? Ne… galiu duot maistą, bet sukramtyt ir nuryt turėsi pats…

Penktadienį kalbėjome… Kodėl žmogus netiki?
Bijo Dievo…
Bijo būti nuo ko nors priklausomas
Žmogus nenori nusižeminti…
Nenori galvot, kad visas gyvenimas buvo vien nuodėmė…
Pagaliau – mąsto, kad tikėjimas atima laisvę…

Paskutinysis punktas… Tikėjimas atima laisvę?
Manau kaip tik prideda…

musų žygis…

Saulei nusileidus tu nebematai… Tolumoje pastebėtas šviesulys priartino tave prie jo. Nesupratai, kad tik be reikalo daužais – į vidų niekas neįleis… Nesidaužyk… nusvilsi sparnus… nebepakilsi aukštyn link saulės… Tau reikia sparnų, kad matytum pasaulį tokį, kokį kartais reikia pamatyti : nematant visų blogybių, karų ir smurto… Galvoji kad tamsoje radai sviesą ir dabar galėsi ramiai turėt savo Saulelę, kuri bus tik tavo asmeninė ir šildys šaltom naktim? nebūk juokingas mažyli.. tai netikra… O dar juokiesi iš manęs, kad nesiekiu tavo lempelės, o kiekvieną dieną skrendu aukštyn ir bandau pasiekt saulę… kiekvieną pavakarę esu priversta nusileist, kitaip mirsiu nepasiekusi saulės iki sutemų… turiu užmigt… ilsėtis… o tu? dieną žaidi ir leidi laiką veltui, o naktį tenkiniesi dirbtina saule…
Tu vis dar nesustodamas žaidei brangusis… Nepaliaujamai painiojaisi savo trumpame gyvenime… ir kas jį įprastino? niekas.. tai buvo tik tuščias lakstymas aplink įsivaizduojamą šviesą… galvoji ją turėjai… Dėja… Aš kasdien kėliausi su viltimi pamatyt saulę iš arčiau ir lekiau link jos.. turėjau viltį ir siekį… o tu tik kasvakarą vis labiau nusisvilindavai sparnus prie naktinio kiemo žibinto, juokingai kvailas margas drugeli…