Saulės spindėsys pasislepė. Pabudo šaltas ruduo ir garsiai nusižiovavęs ėmė lakstyti aplink pasiutusiu greičiu. Jį pamatę, lapai ėmė kristi nuo medžių ir begti kuo toliau nuo jo. Dėdė ruduo rijo viską, ką tik sutikdavo savo kely. Nunešdavo lapus, kurie iš baimės net spalvą pakeisdavo, išsigandusi rudens, žolė nubaldavo. gelės nustodavo kvepėjusios ir užsiskleisdavo. Šį kartą buvo ne kitaip. Jis įsismagino. Kaip reikiant papurtydavo ir žmones. pastarieji vos išvydę bebundantį dėdę, imdavo šilčiau rengtis. Ruduo jautė pareigą paruošti žemę žiemai. Jo papurtymai būdavo tik apšilimas prieš tikrąjį šaltį. Taigi šis ruduo nebuvo įpatingas. Buvo šalta, nyku. lijo. aplink lynojo lyg po karo išguldyti lapai, atsikėlęs pažiūri pro langą – žolė lyg pražilusi. Iš šiltos lovos nesinori kelt kojos.
Ir štai vieną dieną lietus nurimo. trumpam išlindusi saulutė buvo greit užgožta naujų debesų. Vėjas nutilo. Visa žemė tarsi sustingo tyloje. Taip. Širdys jautė – tai tik tyla prieš audrą. Apsidairai. ir štai pajauti mažutį šaltuką sau ant nosytės. ir dar vieną. o!štai jie leidžiasi… iš pradžių palengva, lyg maži kareiviukai į mūšio frontą. pirmieji nespėja nusileist – ištirpsta. kiti – nusileidę paskęsta nespėjusioje nudžiūti žolėje. Nieko nebus. Snaigės perkanda taisykles ir ima kristi būriais. nebetirpsta. pasilieka ant žemės. sudaro legionus. taip. dabar nugalėjo jos. Žiema įsiviešpatavo. nebeliko nei nubalusios žolės, jei gėlių. medžiai apgulti,kad nebeaugintų lapų. Gamta prislėgta sunkaus kilimo. Kaupia jėgas naujam prasiveržimui visa esybe. miega. kad pabustų su didesne jėga būtent tuomet, kai žiema bus įsijautus į viešpatavimą ir nekreips dėmėsio į tai, kad po vieną kareiviukus pakeičia medžių pumpurai ir maži gležni daigeliai.

(čia neredaguota ir negalutinė versija. daug ką pakeičiau keldama į popierių, ir pritrūkau kantrybės čia pakeitinėt. čia išlieka esmė)

Mokytojo 3,1-8.

viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. laikas gimti ir laikas mirti/ laikas sodinti ir laikas rauti kas pasodinta/ laikas zudyti ir laikas gydyti/ laikas griauti ir laikas statyti/ laikas verkti ir laikas juokti/ laikas gedeti ir laikas sokti/ laikas ismetyti ir akmenis ir laikas juos surinkti/ laikas glamoneti ir laikas nesiglamoneti/ laikas ieskoti ir laikas pamest

laikas laikyti ir laikas ismesti/ laikas perplesti ir laikas susiuti/ laikas tyleti ir laikas kalbeti/ laikas myleti ir laikas nekesti/ laikas karui, laikas taikai.

Šių kelių eilučių pavadinimas – „Viskam yra metas“. Tai eiliuota dalis, kalbanti apie skirtingus gyvenimo posūkius, apie patį gyvenimą ir jo prasmę. Keliomis eilutėmis galima pasakyti išties daug. Šie mokytojo knygos žodžiai priskiriami karaliui Saliamonui (Ekleziastui).

Ekleziastas mąsto apie gyvenimą ir supranta, kad visgi gyvenimas nėra chaotiškas, jei patiki savo širdį Dievui. Reikia stengtis pažinti laiką ir Dievą. Reikia matyti, ko Dievas iš tavęs nori tą akimirką. Kiekviena akimirką Dievas pasakinėja kaip elgtis, tik reikia giliai įsiklausyti ir išgirsti jo patarimą. Juk viskam yra paruoštas laikas.
Dievas nekalba girdimais žodžiais. Jis kalba per širdį. Tik tikintis ir laisvas žmogus išgirsta tą tylų šnabždėjimą, pasakanti kaip pasielgti. Ko imtis, o ką palikti kaip yra, ką kurti, o ką sugriauti.

Viena problemas kelianti sritis žmogaus gyvenime tai jo supratimas apie gimimą ir mirtį. Žmogus visais laikais manė, kad turi galimybę atimti gyvybę taip pat lengvai, kaip ją pradėti. Tačiau Saliamonas pabrėžia, kad žmogus turi suprasti, kad ne jis sprendžia apie gyvybės atsiradimą ir mirtį, o laikas viską sustato į savo vėžes.

Saliamonas visoje ekleziasto knygoje klaidžioja po žmogaus sąmonę, elgesį. Žmogus gali būti kuriantis. Žmogus gali būti griaunantis. Tačiau kuriantis ir griaunantis žmogus yra ta pati būtybė. Reikia atskirt save kuriantį ir griaunantį. Reikia žinot, kada kurt, kada griaut. Ir ne viską, ką sukuri pats, gali griauti.

Reikia jausti, ką ir kaip kalbėti. Reikia žinoti, kaip kitas žmogus žodžius gali priimti. Dėl to, vieni svarbiausių žodžių pasakytų šiame tekste : „laikas tylėti ir laikas kalbėti“. Greta kitų žmonių tarpusavio santykius pabrėžiančių dalykų, žmogus visa esybe nori būti mylimas. Tačiau norėdamas gauti, žmogus turi duoti. Taip pat ir su meile. Nekęsdamas, negali tikėtis, kad tave mylės. Galbūt atėjus laikui mylėti, ateis laikas ir būti mylimam.

Visi šie mokymai suskirstomi į dvi dalis: tai santykiai su kitais žmonėmis bei santykiai su pačiu savimi, savo gyvenimo esmės supratimas. Saliamono pamastymai ir sukasi apie santykį su pasauliu ir vidiniu savimi. Dėmesys kreipiamas vienodai į visus aspektus. Niekas nėra išskiriamas. Tai amžinos vertybės. Amžinybė – tai laikas be pradžios ir be pabaigos. Dievas – amžinas. Žmogus – tik maža kruopelė laike. Tačiau ir ta maža dalelė turi savo laiko dalį, kurį, nors ir be galo trumpą, turi išnaudoti prasmingai. Tai tarsi supynės iškeliančios mus į beprotišką aukštį ir tuoj pat nešdamos su savimi žemyn. Kaip ir paguoda, kad viskas juda bangomis. Jei pasieki dugna, yra viltis būt išneštam į patį viršų. Ir neužmiršti, kad kūnas mirtingas, o siela amžina…

Kiekvienas mūsų galime rasti tai, kas labiausiai liečia mus. Žmogus, kuris linkęs griauti, gal supras, kad turi ateit laikas ir kurti, tylintis žmogus galbūt prakalbės. Dabartinis žmogus susiduria su lygiai tomis pačiomis problemomis, vertybės turėtų išlikti tos pačios. Lekiančio gyvenimo rutinos prispaustas žmogus kartais negali palaukti savo laiko ir skuba atlikti viską pagal save. Stengiasi išnaudoti šansą, net nepasvarstęs, ar tai tikra. Deja, neturėdami kantrumo palaukti savo laiko po dangumi, galime išvis prarast šansą savo laiką atrasti.

Lankininkas įtempia lanką ir paleidžia strėlę į taikinį. taip, tai mėgiamiausias taikinys. Nors raidės išblukusios, o jis pats visas skylėtas, tačiau kaskart strėlė paleidžiama į jį…

Pastarasias dienas viskas klostosi kiek keistokai: praeitą savaitę sužinojau keletą skaudžių naujienų. Išties buvo sunku. Tačiau vienas raminantis pokalbis nuostabų rytą padėjo atsigaut… Sekančią dienele gavau strėlytę į širdelę… Tokią duriančią… Tačiau kuo daugiau tų strėlyčių smiga į širdelę, tuo labiau poodinis sluoksnis standėja ir darosi nepažeidžiamesnis.
Na gyvenimas niekada nebuvo lengvas. daugelis gal ir nesupras, kas tokio įpatingo gali nutikt pas tolį mažą žmogų, tačiau užtenka to, kad nepašykštėjo man visko. Dar prieš metus, kentėdavau tyliai ir ilgai. Kiekvienas smūgis buvo kančia. Skaudų išsiskyrimą kenčiau pora mėnesių. Daug laiko nevalgiau,negėriau – išsekau.Tiesa, tada nepažinojau JO. kęsdavau skausmą. Poto “kančia” mažėjo. tiksliau trumpėjo
dabar širdelės skausmelis būna labai didelis, tačiau trumpas…praeitą savaitę kentėjau dvi valandžiukes. tiek, kiek truko pokalbis. bet po jo buvo gera ir ramu. visiškai ramu.
penktadienį po maldos grupelės susitikimo, su kunigu ir vaikinais ėjau žaist krepšinio. kaip visada viena mergina susitikom dar kun. Saulių, laukiantį mūsų mokykloje. Nuskilo nepaprastai per tas rungtynes. BEVEIK LAIMĖJOM. žinoma jau žaidynių pradžioje įsitaisiau menkutę traumą – lūžo pirštas. mano protas nesusiveikė,kad taip rimta, taigi pabaigiau žaist. šeštadienį sužinojau kad siauruku (traukinys toks Panevėžy) važiuosiu į kažkokią šventę. neturėjau pasirinkimo. nors visai nenorėjau .turėjau susitikimą ir repeticiją. taip pat pamaldos rytinės. bet išvažiavau.Prieš tai užsukome į ligoninės priimamąjį. ten ir sužinojau naujieną – lūžo. idėjo langetę. gal ir nieko, jei tai nebūtų kairės rankos trečias pirštas (oj bus juoko “žmonėms”) ten nebuvo linksma. pasitryniau ketvetą valandų ir tiek. grįžau… ir dar vienas smūgis. lyg piršto nebūtų gana. nuėjau į pamaldas vakare. buvo gera… net tiesiogiai teko prisidėt prie pamokslo. Pamaldas vedė Saulius. pamokslas buvo apie Ciesorių ir Jėzaus atsakymą į fariziejų klausimą apie mokesčius. tada, kai paklausė, kas pavaizduota ant 20LT banknoto, ir pats atsakė “Maironis”, pratęsė: “O kas dabar priklauso Dievui?” visi tyli… Niekas nieko nesako. Aš, žiūrėdama jam į akis, tariau – Mes. jis vis dar žiūrėjo į mane, bandydamas suprast, ką pasakiau. pakartojau. tada kunigas pasakė: “Justina, atsistok ir pasakyk garsiai”… ištariau: Mes. kunigas paprašė:”garsiau!” Pakartojau garsiai “MES”. Amen,- ištarė Saulius ir užbaigė pamokslą.

Prisiminus visas traumas, prisimenu ir vieno žmogaus žodžius: Ką Dievas labiausiai myli, tam ir sunkiausią kryžių duoda…

Pastaruoju metu jaučiuos be galo mylima.

Pastaruoju metu tarp beaugančios kartos dažnai pastebimas “reiškinys”, vadinama pasikėlimu. Tai asmenybių elgėsys, kai bandomas parodyti pranašumas (dažniausiai “kietose” srityse kaip keiksmažodžių bei kito žargono žodymo išmanymo, kumščio stiprumo ir žodžio pktumo) kitų individų atžvilgiu. Einant laikui, tai tampa “užsieėmimas” vis jaunesnei kartai. Mūsų laikais (ech, kokia sena pasijaučiau. turiu omeny mūsų ankstyvosios VAIKYSTĖS laikais) tokių dalykų nebūdavo. (tą patį apie mūsų kartą galėtų pasakyti vyresni, tačiau mes tikrai taip nesielgėm) Kiek pamenu save, niekada nerūkiau už mokyklos kampo vos pabaigus pradines klases, niekada nenaudojau tokio žargono ir nedalyvavau “tūsuose” (liet. pasilinksminimuose) dar būdama vaikas. Dabar norint būt autoritetu savo draugų rate, dažniausiai turi parodyt savo “pranašumą” prieš kitą. O lengviausia tai daryt – rodyt pranašumą prieš silpniausius. klausimas: Toleruot tai ar ne?
Norint atsakyt į šį klausimą, turime atskirti du visiškai skirtingus dalykus – tai pačią nuodėmę ir nusidėjelį. Nuodėmei reikia pasakyt griežtą NE. Tačiau pats Jėzus šnekėjo su paleistuve, kai miesto žmonės norėjo ją užmėtyti akmenimis. ir netgi ją apkabino, išreikšdamas, kad gerbia ir myli. Ir mes turime toleruoti žmones.Kartais atrodo sunku bendrauti su žmogumi, kuris stengiasi tave pažeminti, tačiau tokiu atveju geriau tylėti. Tai galbūt privers žmogų suglumti, nes visi pripratę “atsikirsti” kai ant jų “varoma”. Tyla būtų neįprastas dalykas, išmušantis iš pusiausvyros. ir šiaip kartais sveika patylėt.
Kiekvienas esame žmogus ir nerasime tokio, kuris būtų be nuodėmės.Su pasikėlimu reikia kovoti. Tačiau neliečiant žmonių teisių. Tačiau kaip kovoti prieš jį, kai jis auga pačioje silpniausioje mūsų grandyje – vaikuose, kuriems dar sunku atskirt, kas gera, kas bloga…

Maža mergaitė pribėgo prie mamos.
- mama, mama, pažiūrėk ką turiu!!
- ne dabar mažute. dabar aš užsiemus. vėliau…Pažadu.
Mergaitė nueina. Po kelių valandų vėl pribėga prie mamos. Mama vėl tvirtina neturinti laiko. Maža mergaitė nusivylusi vėl nusisuka ir nueina…
atejna vakaras. Mama paguldo mažylę į lovą. mažylė pavargusi. Mama pasimeldžia su dukrele, ir prieš užmigdama, mergaitė vėl sušunka:
- Mama, gal dabar gali pažiūrėti ką turiu?
- rytoj ryte, mažyle… rytoj ryte. dabar ir aš ir tu pavargusios…
- Mama, pati žinai, kad vėl nerasi man laiko.
- Rasiu. Pažadu.
mergaitė užmiega. Naktį, mama ateina patikrint,kaip jos vaikas miega. ir pamato, kad mergaitė laiko kažką tvirtai suspaudus delne. Mama lengvai atlaisvina delną, kad nepažadintų dukrelės ir jame pamato suplėšytą popierėlį, ant kurio ryškiomis, tačiau nuo nešiojimo jau išblukusiomis raidėmis parašyta: “Mama, aš tave myliu. Tu visada esi pati geriausia ir supratingiausia mama”.
Mamos akys prisipildė ašarų…

Kartais nesusimąstome, kad norėdami tik gero, ne visada skleidžiame gėrį. Kartais taip susikoncentruojame į tai, ką norime padaryti, kad nebematome, kad tam žmogui galbūt reikia visai ko kito. Manome, kad kitiems bus geriausia, kaip mums atrodo geriausia, bet nesuprantame, kad jie turi didesnių planų…

Dauguma religijų turi taip vadinamą vietą bausmėms, kur po mirties siela patenka dėl netinkamo gyvenimo žemėje. Kiekviena kultūra yra išvysčiusi specifinį požiūrį į tai, kaip kančių vieta atrodo; tai gali būti kita upės pusė, kur trigalvis šuo neleidžia iš jos pasprukti ar kalno papėdė, kurioje sutraiškomos nusižengusios sielos.

Graikų didvyriui Prometėjui, kuris pavogė dievų ugnį ir padovanojo ją žmogui, pragaras buvo kybojimas ant uolos, ir kasdien prie jos atskrendantis paukštis, mintantis mirštančiojo kūnu. Dar vienas įdomus požiūris – tai amžinybę prieš akis matyti žmogaus veidą. Rojus geriesiems – matyt mylimojo žmogaus veidą, o pragaras – žmogaus kurį jie įžeidę be priežasties.

Vienoje Arabų knygoje siela, palikusi kūną, turėtų eiti per siaurą, aštrų peilio ašmenų tiltą su pragaru kairėje ir rojumi dešinėje. Kiekviena siela nešasi savo gerus ir blogus darbus.Geruosius dešinėje, o blogus – kairėje. Ta pusė, kuri nusvers sielą, ir bus tai, ko žmogus būdamas gyvas nusipelnė.

Krikščionybė kalba apie vietą, kur siela pasmerkta gidėti aimanas, verksmus ir griežimą dantimis.Judaizmo požiūriu, pragaras tai urvas, kuriame vietos pakanka tam tikram skaičiui sielų. Yra tikima, kad kai pragaras persipildys, ateis pasaulio pabaiga. Islamas kalba apie ugnį, kurioje degsime. Kai kurie Judaizmo šalininkai mano, kad pragaras, tai vietovė pavadinimu Geena, kuri randasi netoliese Jeruzalės ir naudojama kaip sąvartynas aplinkiniams miestams. Tačiau nėra tikima amžinąja bausme, o bausmės laikas Geenoje negali būti ilgesnis nei 365 dienos.

Induizme, pragaras nėra vieta tokioms bausmėms kaip minima ankščiau. Jie tiki reinkarnacija. Siela atsiranda ten pat, kur ir gyveno – žemėje. Tačiau yra 21 vieta, skirta kančioms. tai vadinamieji “požemiai”.

Tačiau niekas neprilygsta Kinų požiūriui į pragarą. Atvirkščiai nei daugelis kultūrų, jie pragarą turi žemėje. Kinai mano, jog sielos po mirties keliauja link kalno, kurį supa “Didžioji siena”. Jų viduryje yra aštuoni didžiuliai pragarai, kurie kiekvienas valdo po 10 mažesniųjų pragarų. Pastarieji valdo dar 10 milijonų mažų pragarų po jais.

Kinai taip pat tiki, kad velniai, tai savo bausmės laiką atkentėjusios sielos, kurios dabar žaloja naujai atsiradusias aukas.

prologas/Paklausk bet ko..>>
Koks yra gyvenimas? tau atsakys – Sunkus. pratesk – Palyginus su kuo? … (?)
ka atsakys žmogus?
pirmas epizodas/abejoju ar ras tinkamą palyginimą tam. Kasdien galime skųstis, kokie esame nelaimingi, kaip niekam mūsų nereikia, tačiau ką tuo bandome pasiekt? gailestį ir “draugystę” iš gailėsčio. bet ar to tikrai mums reikia? galime surast žmones ir skųtis jiems, kad esame įskaudinti, kad gyvenimas nemielas, kad sunku…
antras epizodas/ Jie žinoma pasijus nesmagiai, ir ims guosti. O tai paglostys tavo savimeilę, ar ne? juk to ir siekei. nori vėl patikėt kad kažkam svarbus esi. ir negi yra geresnis būdas, kaip to išsireikalaut?
trečias epizodas/kartais tai prieina toliau… Imama metyti užuominas apie savižudybę. Kitas žmogus sunkiai atsilaiko.. prasideda raginimai, net iki ašarų… įrodinėjimai, koks esi svarbus, kaip be tavęs visi kentės. dar karta paglosto? ane? Kaip elgtis su tokiais žmonėmis? papraščiausiai pasakyt (nors ir žiauriai), bet mirusius vistiek pamiršta… kol esi gyvas, žmonėms reiški daugiau…
ketvirtas epizodas/ [uola] kai kažkas panašaus ištinka mane, stengiuos tam žmogui paaiškint, kad tik patys mes save metame nuo uolos. Uola rankų neturi. patys galime ir pasigamint sparnus ir tą tarpeklį uolose perskrist…gali tai žmogui paaiškint ir vėl įtikint gyvent, gaminant sparnus su viltimi pakilti…
penktas epizodas/ [Dedalo ir Ikaro sindromas] Pagaliau pasigamino sparnus. nuotaika pakilo, pasiruošė šuoliui.. (versija 1) perskrido, tačiau nenutupė, o pakilo aukščiau…patiko skrydis. Juk ir toliau galima skraidyt aukštai, pamiršus žemiškas problemas. bet per aukštai, vaškas lydosi. sparnai subyra… Krenti… ir didelė tikimybė, kad vėl į tą patį tarpeklį. (versija 2) pakyla, tačiau išsigąsta vėjo, kuris bando jį sustandyti. apie pasipirešinimą draugas nieko nesakė! man nesakė… Jis kaltas. nusileidžia žemiau. sparnai paliečia tarpeklio kraštus ir nebelieka vietos laisvai plasnot… nebegali pakilt ir vėl ikrenti. (optimalus varijantas) padedi draugui pasigamint sparnus, padedi pakilt, ir laimingai perskridus tarpeklį, paimi už rankos ir sakai “šaunuolis. didžiuojuos tavimi. Įveikei pats”.
išvada/ [patarimas, dėja tinkantis ne visiems] nepasiduok žmogaus prašymui tave perdėtai girti, kad pasijaustų vertingas. geriau įtikinti, kad JIS pats gali vėl save atstatyti. Parodyti, kad tu ne tam, kad jį guostum, bet tam, kad jį morališkai palaikytum ir įrodytum, kad tik JIS pats, o ne TU gali pakeist gyvenimą ir įveikti sunkumus. Leisk žmogui pačiam atsakinėt į klausimus, kas jam svarbu. Pasakyk, kad taip, kaip jis elgiasi su kitais, taip elgiamasi su juo. Juk galų gale tiek gėris, tiek blogis yra atlyginami. O visada nusiminęs ir galvą nuleidęs žmogus, nepamatys nuostabaus rudens, pasislėpusio medžio šakose.

Siandien ryte pažadėjau tėvams grįžt anksti… dėja nesigavo… užtat nuostabiai praėjo pirmoji dienos puselė…
~10:35 susitikau su Kristina
nuejome pas Sekmininkus…Kažkas naujo… dar neatrasto… Įspūdžius sunku apibudint… Kažkas tarp “naujo” ir “to pačio, tik kitame įpakavime”…. per viduriuką.
Pamaldos buvo gan ilgos (tik beveik 3 valandos) tačiau turiningos…
mokymas buvo įdomus… vietomis net linksmas..

Nuostabus žmogutis ta Kristina… Gaila kad tiek nedaug pasisekė su ja pabendraut…

Jono Liudijimas. (jono 1,19-28) Pamastymų daug… jie visi kaskart skirtingi… su Mindaugu daug snekėjom apie tai…
Jono atėjo apklausti kas jis yra. Jie klausė ar jis mesijas,ar Elijas o gal pranašas? Apie jį sklido gandai, kad jis krikštija. krikštija vandeniu.
Jonas nebijojo atsakyt, kad jis tėra paprastas žmogus. Nėra nei mesijas, nei Elijas.Tiesiog žmogus. Fariziejai nenustojo jo klausinėti.”kas tu?”
“Aš – tyruose šaukiančiojo balsas/ Taisykite VIEŠPAČIUI kelią!”
kasnors bandė šaukti tyruose? kas gi išgirs tave ten, kur joks gyvas žmogus neužsuka. Jis tik praneša apie tą, kuris ateina. Paruoškite kelią.paruoškite savo širdis Jo atėjimui. priimkite jį.
25 “Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas nei pranašas?”
26 Jonas jiems atsakė: “aš krikštiju vandeniu. o tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis; jam aš nevertas atrišti apavo raštelio”
Jonas krikštijo vandeniu. tik vandeniu… Kaip krikštijo Jėzus? Vandeniu ir šventąja dvasia… Apie Jį Jonas kalbėjo. Jis ateis po jo. Jonas savo paskutiniaisiais žodžiais pabrėžė, koks menkas prieš Dievą jis yra.
Tiesiog prasmingi žodžiai.. visko ko noriu, nepajėgiu užrašyti paprastais žodžiais… mano problema

Pradžioje buvo Žodis. Tas žodis buvo pas Dievą, Ir žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. (Jono 1,1-2)

Žodis buvo Dievas. Atrodo kartais keista, ar ne? Tačiau. nuo ko prasidėjo VISKAS anot Dievo? Būtent. nuo žodžio. Jėzus buvo žodis. Jis buvo pas Dievą. Žodis – galingas.
Žodis turi daug įpatingų galių. Kokia plati žodžio savoka.Žodis gali paguosti, žodis gali sušildyti. Žodžio dėka, gali gimti šypsena kiekvieno veide. Užtenka mažo žodžio ir rodos saulė pakyla virš debesų… Vieno žodžio, ir visa slogi nuotaika, susikaupusi per dieną, gali bėgt lauk iš minčių, kurios nori kuo daugiau tokių žodžių. Taigi… Nejaugi čia viskas, ką gali žodis?
Ne. Žodis nėra vien tik kuriantis. Kiek daug blogo gali padaryti nelaiku ištartas ar piktavalis žodis ar sakinys. Blogas, piktas žodis žmogų gniuždo ir menkina. daugelis stengiasi “atsikirsti” tokiais pat, ar “krutesniais”, tačiau nuo to tik dar labiau smingame. Turime žodžius. Turime sugebėjimą kalbėti, kodėl negalime skleisti gero žodžio, gerosios naujienos draugams, artimiesiems? Juk geras žodis gydo, laimina,pradžiugina kiekvieną, jį sutikusį kelyje.
Kiekvieno mūsų gyvenimas – tai tarsi tekstas… tekstas, kurį patys rašome, vis papildydami gražiais ar nelabai žodžiais… Palildydami gerais, tarsi užpildome tarpus tomis kruopelėmis, kurios vertos mūsų gyvenimo ir kitų klausymo. užpildome širdį tuo, kuo Dievas noretų, kad ją užpildytumėme. Juk Dievas ir yra žodis. Jei pildome žodžiais, gerais, nuoširdžiais, pildome širdį Dievu. O jei užpildysime širdį pikdžiugiškais kėslais, pildytumėme nieku. tačiau tokiu nieku, kurio vietos teigiamas žodis negalės užpildyti. Nes ji jau bus užimta, tačiau tuščia ir beprasmė.
Praėjus gyvenimui, pamatysi tą tekstą, ir galėsi palyginti – kiek gerų ir kiek blogų žodžių įdėjai į savo gyvenimą. Kiek pastatei ir kiek sugriovei… Kiek Dievui paaukojai ir kiek Jį įskaudinai…

Juk Dievas – tai žodis.Tavo žodis.