…Nail pierced hands, wounded side.. this is Love, this is Love. Holly heart was sacrificed. this is Love, this is Love…

Išgirsk…
Įsiklausyk. Taip. visa tai adresuota TAU. Ir visa tai, kas čia bus parašyta, bus skirta Tau, mano miela verkianti širdie.

Žinai turiu Tau kaiką papasakot. mmm… nuo ko pradėt…
Na visų pirma nusišypsok. Taip, tu. Juk čia daugiau nieko nėra. tai kam aš tai galėjau dar sakyt? nu pagalvok…
Nusišypsojai? dabar giliai įkvepk. Ką jauti? giliai įkvėpus jaučiu kiekvieną širdelės dužėsį… Juk tai stebuklas! Įssivaizduok. kažkas tavo viduje… Kažkas tokio maištaujančio ir nerimstančio… kažkas gyvo ir be galo norinčio pabėgt… Bet negalinčio. Širdžiai krūtinė kalėjimas. negalėdama ištrūkt, ji pati imasi veiklos. ir suranda kaip mus įskaudint? PYYYP.klaidinga.
Širdis – dovana. kaip ir gyvybė. Kaip galimybė gyvent čia ir sutikt būrį nuostabių žmonių… sutikt meilę… vienintelę ir nepakartojamą…
mhm. kalbu aš.

Nebūk skrega. nusišypsok…
Širdelė plaka, nes nori pabegioti.
niekas jai neleidžia ir ji ima muštis :p

NU va…

Sakai skauda? bet džiaukis kad jaust gali. Yra negalinčių…
Sakai sunku? bet džiaukis. Jei būtų visada lengva – gyvenimo nebūtų…
Sakai įskaudino? džiaukis! kaip kitaip pažinsi meilę?
Sakai sudužo viltys? DŽIAUKIS. TURI GALIMYBĘ SUSIKURT VISKĄ IŠ NAUJO…

“Gyvenimas – keistas Dievo būdas laikyti mėsą šviežią”

nesutinku. Gyvenimas su visomis sunkiomis akimirkomis ir sunkiais išbandymais tai galimybė įrodyti SAU, kiek DAUG aš galiu. o tu gali tikrai DAUG… kas sakys kitaip, tegu taip ir gyvena. jam tik nuo to bus blogiau…

Te džiūgauja TAVO širdelė…

Jei vis dar skaitai šitą įrašą,
vadinasi:
1) arba TIKRAI neturi ką veikt,
2) arba skaitai VISUS mano įrašus,
3) arba tikrai jauti tą perkreiptą skausmą širdutėje.

Žinai kas jį gydo?

receptas:
Paimi Didžiulį juodą šokoladą,
Pasigramdai iš seno stalčiaus geros nuotaikos trupinėlių,
užsiberi ant šokolado ir su plačia šypsena kramtai atkąsdama viso šokolado.
Stengies kuo labiau išsišokoladinti lūpas,
kad pabaigus valgyt šokoladą dar ilgai galėtum laižyt likučius.

Patarimas: pasilik dar porą šokoladų atsargoje. Kartą paragavęs negali sustot

…Aš su tavimi…

Kažkada seniai seniai kai buvau maža, durna ir t.t. užsiregistravau rodos į tris pažinčių tinklapius. vien tam, kad surast naujų pažįstamų. tai savaime nebuvo nei gerai nei blogai. tačiau dabar ėmiau jausti pasėkmes. išsiregistruot nenoriu, nes jų pagalba bendrauju su kaikuriais visgi man brangiais žmonemis. taigi tenka kęst ir pasėkmes. nu nevisai kęst. gal greičiau pastebėt kokie žmonės ten renkasi.

vartotojas X. 22 metai.(vartotojas be nuotraukos ieško merginos rimtiems santykiams) vien pastarieji žodžai
Laiškas 1: labas
re: Labas
Laiškas 2: nenori susipažint realiai?
re: nei iš šio nei iš to neinu susitikti su nepažįstamais.
Laiškas 3: Aš gi nesikandžioju ir nesu pavojingas. tai susitinkam?
re: abejočiau. visgi nezinai kas as. gal nusivilsi susitikęs.
Laiškas 4: tai pasakyk ką apie mane galvoji susitikę apsikeisim mintimis.
re: tu kažkoks keistas. ką gyvenime veiki? kuo užsiimi?
Laiškas 5: mokausi panevežyje
re: o be mokslų? juk turėtum turėt kokių nors pomėgių?
Laiškas 6: neturiu. su žmonėmis bendrauju
re: hm… keista kaip galima nieko neveikt.. gal tada daug laiko prie kompiuterio praleidi? Laiškas 7: ne tik savaitgaliais ka tu veiki?
re: uj.. be galo daug.. dirbu prie buhalterijos, verciu tekstus, straipsnius is anglu kalbos, administruoju pora puslapiuku.. kuriu, rasau (daug ir ivairiai), uzsiimineju ivairiais menais, siek tiek jaunimo veikloje reiskiuos ir ja organizuoju. priklausau keletui klubu ar organizaciju mieste, atstovauju viena ju valdzioje, jodineju kai nesalta… dabar laukiu atsakymo nusiuntus CV savo i viena imone, dar… em… dainuoju…skaitau Laiškas 8: tai vaikinams vietos nebėra?
re: mano rate visada daug vaikinų. O šiaip vaikino nelabai ir ieškau.Sunku surast būtų… man kolkas svarbu kad tikintis būtų… kitoks mane sunkiai suprastų.
Laiškas 9: kuo jis turi tikėt
re: neprivalo X.. tik atvirai sakau savo samprata… ar galetu netikintis vaikinas pilnai suprast ir palaikyt mergina, kuri krikscionybei skiria didziaja dali savo laiko?
Laiškas 10: tai tu sektante
re: krikscionybe sekta? tada taip. sektante Laiškas 11: nesuprantu taves arba tu labai moksliskai kalbi .
re: na as klausiu ar krikscionybe sekta jei mane vadini sektante Laiškas 12: ne?
re: tu zinai kas isvis yra krikscionybe? rodos nelabai Laiškas 13: nelabai tai nori mane gal apsviest
re: matosi tikybos pamoku neturejai. keista kaip dvidesimt dvieju metu vaikinas nezino kas yra krikscionybe…
na aiskinant praktiskai: vaikstau i jaunimo pamaldas ir jaunimo susitikimus Katedroje . Laiškas 14: tai nori realiai susitikt gal vienuole busi
re: gal ir busiu

užteks. nieko gero nežada šitas pokalbis bet tai kas per situacija šiais laikais? ir tokie vaikinai, kurie laiškuose net skyrybos ženklų nededa, sutinkami kasdien…
kaip paaiškint vaikinui kas yra krikščionybė? uch… na neesmė. esmė, kad labai keista situacija.. bent man keista… tai ką tada tie žmonės veikia? ir kaip galima gyvenime nieko neveikt???

Amžinai Jūsų, Justina….

Listen to the heart sounding like a spirit
crying to be heard by ears of man.
to the magnificant glory it flows from my fingers
and lands on the mountain of burring sand.

The desert of snow now is melted my hand
by one single touch of believer
coldest ice starts to boil as a true man leaves faith
of believing in light and in freedom.

Put your hands on your heart forever…
hear it whisper so deeply forever…
hear it whisper so true forever…
that the quietness freeze forever…
Put your hands on your heart forever…
shout the Lord in the heavens forever…
shout the Lord the almighty forever…

In the middle of nowhere with nobody to speak to
and nobody to be near, only one is around
Only One still keeps fighting for you to stay with him
And the only one tries to be held in you pray.

When your legs start to shake and fears strike right to you
He – the only one carries you throught the deep night.
Not for taking advantage or getting reward -
just he shows you how he loved this world.

Ar teisus Hamletas, teigdamas, kad “visas Pasaulis – kalėjimas?“

Viljamo Šekspyro tragedijos pagrindinis veikėjas Hamletas – humanistas. Jo pasaulėžiūrą suformavo vienas geriausių universitetų. Ten jis įgavo daug žinių, išminties. Persisunkęs namo, jis pamato, kad jo susikurti idealai neatspindi tikrojo gyvenimo. Tai kas tada yra tikrasis gyvenimas?

Hamletas gyveno renesanso epochoje. Tai mokslo, žinių, proto galios epocha. Jos metu sukurta daug dabar žymiausių pasaulio kūrinių. Šios epochos mintis – kad žmogus turi būti išsilavinęs, išmintingas, mokėt kuo daugiau kalbų, turi būti pamaldus, gerai išmanyti teisė, Šventąjį Raštą.

Hamletas – ir idealistas. Jis trokšta pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį.Kaip Hamletas priėjo prie minčių apie gyvenimo kalėjimą? Negalėjo ištrūkti iš jo, nes jo supratimas neleido išeit iš gyvenimo pačiam. Krikščionybė tą draudžia ir laiko didžiule nuodėme. Kiekviena netektis Hamletą po truputį žlugdo ir jis ima suprasti, kad pasaulio jis nepakeis, kad jo idealistiniai siekiai nėra išpildomi. Visi namiškiai yra nebe jo pusėje. Net Ofelija, ir ta savo silpnumu ir pasidavimu tampa tik įrankiu kitų rankose prieš jį patį. Optimizmo nelieka. Lieka tik niūri pesimizmo ir beprotystės uždanga, po kuria slypi sumaištis prote bei širdyje. Gyvenimo smūgiai priverčia Hamletą susimąstyti ar verta gyvent. Ar gyvenimas iš tiesų tik kalėjimas? Kaip tą suvokė Hamletas? Kalėjimą galima suvokti skirtingai.

Kaip „patalpą“, kurioje esi uždarytas ir negali kontaktuoti su išoriniu pasauliu. Kur esi užgniaužtas visomis prasmėmis. Kur nevyksta jokia saviraiška, kur laikas bėga tarsi laukiant išsilaisvinimo arba žinant, kad jo nebebus. Šiuo atžvilgiu negalima pasaulio sulyginti su kalėjimu. Tai didžiulė erdvė, kurioje egzistuoja Laisvė, viltis. Kur kiekvienas turime po savo plotelį, kuriame „apgyvendiname“ mums brangius žmones, mums patinkančius daiktus ir pagardiname gyvenimą jausmais.

Kiekvienas turime laisvę reikšti save. Gyvenime turime savo pašaukimą, savo kelią. Ieškodami jo išgyvename visko. Tačiau tai yra mūsų laisvė. Gyvent pagal save. Pasirinkti kuo gyvenime remtis, ko siekti. Taigi argi galime gyvenimą vadinti kalėjimu?

Tuo labiau kalėjimo sąvoką paneigia Hamleto laikotarpio ideologija. Tai žmogaus galimybių epocha. Vien tai turėjo suteikt Hamletui stiprybės pasipriešinti mintims apie kalėjimą.

Tačiau ne vien materialus pasaulis turi savo kalėjimus. Kiekvienas turime dvasią. Ji trokšta laisvės labiausiai. Ji lyg paukštis: nori skraidyt. Negalinti skraidyt ji jaučia diskomfortą. Tai užgožia žmogų. Nenorėjimas arba negalėjimas savęs plėtoti po saule tikrai gali būti pavadintas kalėjimu.

Kiekvienas galime būti saviraiškos kaliniai. Tačiau vienas dalykas mus visą gyvenimą laiko tiesiogiai priklausomus. Tai Laikas. Turbūt niekas kitas nevaidina mūsų visų gyvenimuose tokio vaidmens, kaip kad vadina laikas. Esame jo besąlygiški kaliniai: mūsų amžius, išvaizda ir kartais net gyvenimo supratimas priklauso nuo jo. Epochų ideologijų skirtumai taip pat lemiami laikmečio. Taigi negalėdami ištrūkt iš laiko, esame jame įkalinti.

Aš manau, jog gyvenimas tikrai nėra kalėjimas. Tai dovana duota mums, kad išnaudotume visas savo galimybes, tobulėtume dvasiškai, fiziškai, bręstume. Laiko daug neturime, taigi reikia siekti aukštumų. Pastangų dėka, galime susitvarkyti savo gyvenimą taip, kad niekada nereiktų galvot apie jį kaip apie kalėjimą. Tik pats gali savo gyvenimą pasidaryt kaip celę arba kaip atvirą padangę lekiančiam paukščiui.

Sveiki
senokai nerasiau.. daug kas ivyko naujo.. tik neziau ar yra noro pasakot..
na Vilniuje buvo meetas. poto labai daug dirbau.. vaziuosiu i Sielas 2005.. tikrai gal dar bus vaziuojaniciu?
ir sejp.. dariausi anglu kalbos testa internete. 55 is 60. advanced. sakyciau neblogai aukstas ivertinimas
tada.. em.. apsivertus darbais. ismokau but dviejose vietose vienu metu.. Apskritasis Stalas ruosia Jaunimo Diena Panevezy.. taigi darbelio sociai.. centriuke plusam
savaitgali (poryt) svente, o pas mus minimumas paruostas… lakstau visur tik nespedama.. su Jovulka dar darom kuribini darbeli konkursui.. turetu but grazhu..
kita savaitgali – Sielos. gal Guoda isleis su manim.. butu faina.. pasibut su ja..
labai noriu susitikt su Kristina ten to paties savaitgalio antra puse (sekmadienis) bus irgi itemptas.. 9val ryto prie muzikinio. isvaziuojam lapu grebt. (taip taip, trecia karta per menesi) tada Berciunuos dienines pamaldos pas Daukni, tada lekiam begam kad spetume i vakarines pas save… uch.. dienele
kas cia dar planuose? hm… maisto bankas… turetu but idomu

tai va tiek naujienu. daugiau neprisimenu..

Paliesk. Šaltom akim
paskandink naktyje
lyg nenorėtum niekada paleisti.
Nepalik vienos. Darosi baisu
ir šalta.Čia.Vienai.
Neišeik. Juk vienas sapnas
mums abiems dar liko.
Dar minutę liksime kartu
lyg paukščiai du -
ištrūkę paskraidyti…

Naktinio laikrodžio ciferblate,
baltoj netyroje pusny
iš lėto tirpo laiko snaigės
ir gulė horizontas vėl naujais pulkais.

Atrodo užmiršai kad dar vieną sapną turėjom
dar galėjom pasidžiaugt naktim.

Gavau lankstinuka… tiesiog be galo gilūs žodžiai… verta įsiklausyt…

Dievas,mūsų kūrėjas, davė mums kalbą, kuria jis gali būti išsakomas, nes tikėjimas ateina klausant ir mūsų liežuviai paskelbia Dangų kitiems. Bet kai Viešpats ateina kaip jaunikis, asmuo, nėra ką pasakoti, tik pasitikti ir priimti. Bendraujame su Juo vieni be žodžių, be minčių, sukeliančių daugybę klausimų, bendraujame visos mūsų esybės tyloje.
Tai, ką mes pasakojame Jam, nesvarbu niekam kitam, tik Jam, ir tai kalba neišreiškiama. Jei nesi pasiruošęs atsisakyti savo idėjų ir savieji žodžiai lieka prie tavęs, tada negali keliauti tolyn, negali būtu visiškai jo apkabintas.
Yra būtina įvardyti Tą, su kuriuo dalinuosi tyla ir kurio tylą aš garbinu, nes savo tyloje Jis ištaria ir mano vardą. Manyje niekada neįvyks prabudimas, jei jis nepašauks manęs iš mano tamsos. Mano paties balsas, šaukdamas savo patį, gali atsikartoti tik negyvu aidu. Tiktai tas, kuris yra Gyvenimas, gali prikelti mirusįjį. Mano prisikėlimas yra jo Žodis, nuskambėjęs mano tyloje. Jei jis nepašauks – aš liksiu miręs ir mano tyla bus tuščia tyla. Kai tik išgirstu Jį, mano tyla tampa beribio gyvenimo tyla. Aš išgyvenu, kad ESU ir kad į mano ESU ataidi ir Jo ESU, todėl mano gyvenimas turi būt klausymas, Jo – kalbėjimas. Vadinasi, mano tylėjimas yra klausymas. Kai klausausi tik Jo, mano siela tampa auka Jam.Tyla, kuria atskiriame save nuo kitų dalykų, tampa sielos atidavimu Dievui. Todėl tyla – klausymas yra maloniausia Dievui mano auka.
Netrokšk, kad Dievas už tai tave ypatingai pamiltų ar paguostų: visų prma pats trokšk Jį pamilti. Neieškok paguodos kalbėdamas apie Dievą, bet kalbėk apie jį taip, kad Jis būtų pagarbintas. Jei sieksi Jo šlovės daugiau nei ko kito, žinosi, jog geriausias būdas paguosti kitą žmogų, yra parodyti jam, kaip reikia mylėti Dievą. Jei nori, kad tavo žodžiai apie Jį ką nors reikštų, jie turi kilti iš užsidegimo pagarbinti Jį.
Neretai yra taip, kad mūsų tyla ir maldos pasako daugiau apie Dievą nei mūsų žodžiai apie Jį. Jei surandi vienatvę tylia širdimi, kuriančioji tyla kalbės geriau nei žmonių liežuviai.
Tikroji vienatvė – tai meilės vienatvė – ji neieško savo naudos. Mūsų vienatvė tol bus netobula, kol ką gadins nerimas ir neviltis. Gyvąją vidinę vienatvę atveria Dangaus viltis. Viltis mus visiškai išsiveda iš šio pasaulio, nors kūnu mes liekame jame.
Tie, kurie yra vejami neatidėliotinų darbų gausybės, yra nekantrūs, įsitempę, neramūs. Jie niekina miško, kalnų ir jūros tylą. Skubotumas, siekiant tikslo – nepaiso Gamtos realybės. Yra žmonių, kurie nemato medžio tol, kol jo neprireikia nukirsti. Mūsų triukšmas, mūsų reikalai, tikslai, beprasmiški jų deklaravimai – vien tik iliuzija. Tuštybių tuštybė, sako pamokslininkas, tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė. Kas buvo, tas pat vėl bus,ir kas įvyko, tas pat vėl įvyks. nieko naujo po saule.(koh.1)
Nebūsim laimingi, jeigu visą laiką rūpinsimės, kaip mums savo gyvenime daugiau nuveikti. Laimė nepriklauso nuo veiklos gausumo. Laimė – tai vidinė tvarka, ritmas, harmonija, ramybė.
Malonu klausyti muzikos, kuri yra ne tik garsai, bet ir pauzės. Jeigu nenutilsime, neišgirsime Dievo savo muzikoje. Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, į būtį toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo, kuo nenorime būti, toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo.
Žmogaus BŪTIS yra kur kas daugiau už viską, ką Jis jaučia ar daro. Žmogaus būtis yra VIDINĖ TYLA.
todėl turi būti dienos metas, kai žmogus, kuris turi kalbėti, nutyla. Turi būti dienos metas, kai planuojantis žmogus pamiršta savo planus ir darbus, tarsi jų visiškai nebeturėtų. Turi būti metas kai maldos žmogus eina melstis taip, tarsi tai vyktų pirmą kartą jo gyvenime.
Žmogus, kuris pamilsta Dievą, būtinai pamilsta tylą, nes bijo pararasti įžvalgos jausmą, bijo triukšmo, kuris panaikina jautrumą dvasios realybei. Tie, kurie žino, kad po šio yra kitas Gyvenimas skirtas praleisti Danguje, panyra į mąstymą apie paskutinį ir svarbiausią pasirinkimą, paskirtą galą: kūnui grįžti į dulkes, dvasiai kilti pas Tėvą.
Siela gyvena ten, kur trokšta būti, kad pasiektų tai, kas paslėpta Danguje. Tai yra tikroji vienatvė, dėl kurios nesiginčijama ir neklausinėjama.

Paruošė Br. Pranciškus OFS