JIS skaito tai, ką parašome širdyse. Ne tik savose, bet ir artimo. Visi esame lyg tie maži dienoraštėliai su spynutėmis…kurių raktus patikim tik įpatingiems žmonėms. O jis vienas turi visus raktus ir surenka netgi tuos lapelius, kuriuos patys išplešiam…
Ir kiekvienas denoraščių – labai savitas: Skirtingų dydžių, formų, spalvų. Vieni tokiu paprastu viršeliu, bet nuostabiais kūriniais, o kiti taip saugo idealius viršelius, kad pamiršta įrašyti žodžius į vidų…

Štai ir gyvenu aš Su Juo ir kita veikla laikas bėga neišpasakytai greitai ir dėl to nerandu laiko prisėst čia, kur dar kasnors kartais užsuka. Ačiū tiems, kurie karts nuo karto užsuka ir palieka komentarą. Malonu sužinot, kad kasnors perskaitė, ką tu parašei… Taigi… Ką aš veikiu, kad negaliu čia užsukt? Na paimkime kad ir vidutinę mano dienotvarkę… Trečiadienis.
Atsikeliu ryte. apie 6:50. Mokymo įstaigose praleidžiu laiką iki ~16-16:15. Kartą į menesį (kartais du) būna susitikimai netoliese (15min pėsčiom) su Panevėžio apskrituoju stalu. Iš ten lekiu į centriuką ir ten prabūnu iki vakaro, kol mama pasiima.
Kitais atvėjais mokykloj būnu trumpiau, tačiau po jos užsuku į CARITĄ. Vaikučius gi prižiūriu
visgi jie mieli, kad ir kokie neklaužados būtų… Vaikai – maži stebuklėliai… išdykę tokie Iš tikrųjų manau, jog tai būtent Jis norėjo, kad būčiau ten, kur esu. Atėjau po ilgos pertraukos šiandien ir viena mergaitė pribėgo prie manęs ir stipriai apsikabino… Kitas vaikinukas pasakė, kad pasiilgo… Paglosto šiek tiek savimeilę. Pripažinsiu… Bet kam nepaglostytų šių mielų “vabaliukų” (kaip kartais juos pavadinu) meilės išraiškos?
O centriuke pasižymėjau kaip vertėja
kasdien tenka vis kažką išversti… Dažniausiai tai būna projektai ir laiškai… Tenka net rašyt laiškus už koordinatorę… (dėl įtemptos savo dienotvarkės atsiprašau vieno žmogaus, kad nevisada randu laiko Jam išverst atsiųstą tekstą iškart. Pažadu pasitaisyti).
Visgi manau reikia ją išmokyti anglų
gal tada ji mane išmokytų prancūzų? O jei čia atsirastų norinčių mane pamokyti, praneškit. mielai sutikčiau.

Iki pasimatymo ir sėkmės Jo glėbyje

Šaltas vėjo gūsis sutaršė plaukus… Ne… dar palauksiu… Ji man pažadėjo… pažadėjo kad atvažiuos ir mane iš čia pasiims. Juk dar vėluoja tik 10 minučių… tik tak tik tak… Veluoja valandą… laikas bėga… jos nėra. Nejaugi mane pamiršo? Mama? ne.. taip nebūna… ji pasakė: atvažiuos… aš laukiu… tik tak tik tak… Kūnas tirpsta iš šalčio… atvirai – nėra kur nuo jo prisidengt… pasislėpt. jis suranda mane. net po storiausiais rūbais… ir lediniame šaltyje kepa odą… tik tak tik tak… bėga laikas… aš vaikštau ledinio miesto kristolinėmis gatvėmis neturėdama nieko… tik save pačią ir telefoną… su tuščia saskaita. dar iš paskos sekioja viltis. ši teta lyg ir norėtų mane sušidyti, bet pati yra peršalus ir kosi… o jos kosejimas ataidi mano širdyje. užuodžiu ramunėlių arbatos kvapą… panyru kažkur giliai giliai… į pievą pilną čiobrelių ir ramunėlių… tik tak.. skestu svajose…
Pliuuksht! pravažiuoja mašina ir apdrėbia purvu… trumpam atsigrežiu į relybę.. jau tris valandas jos laukiu… eisiu namo…zinau… iki jų – valanda.. dar valanda šalčio… bet staiga prisiminiau savo ramunėlių pievą… ir tai, kaip gera joje nuskęsti.. panirti šaltą dieną kaip į putų pilną vonią… einu… Laikas irgi eina… nestovi… tik kažkodėl nesiseka man jo aplenkti… o gal kada nors pavyks? gal jis dar mano kad per jauna esu varžymuisi? gal… nežinau…

O ji neskambina.. mane pamiršo… ir tegu.. aš pareisiu… rankos ir kojos jau peršti nuo šalčio… visgi sergu… liga – neišgydoma.. bet.. nerimta… DZIN kad nerimta.. esmė, kad man šalta… o ramunėlių pieva nebeišlenda. šalta ir jai… ji dreba… mielai apgaubčiau ją savo rankomis, bet jos ledinės…

Viltis tipena už manęs… neprisiveja.. laikos atstumo… ir jai manęs nereikia…
grįžtu namo… pilkos akys, pilki žodžiai… pilka… bet šilta…
karšta ramunėlių arbata… jokio telefono skambučio… tyla… mirtina tyla… ir nuo šalčio stingusios rankos… dabar jau nebe šaltos.. bet vis dar skaudžiai durdamos Man… priekaištaudamos… palendu po balta medvilnine pusnimi… žinai kas ten slepias? o gi pieva.. ramunėlių ir čiobrelių pieva…
tik tak tik tak…

“Ar galime susikurti realybę?”
iškilo klausimas, kai šnektelėjau su pažįstama.

Šiąnakt sutikau naujus metus. Visa diena nuo 10 val ryto buvo skirta Jam. Buvo nuostabi diena ir naktis (bei šiandienos pusdienis) vienuolyne. Nauji žmonės, nauji veidai… Bandėme žaismingai išgyventi rožinio šviesos slėpinius…
Krikštas… mažai ką pamenu, nes tuo metu man aiškino, ką praleidome dieną prieš tai. (pasirodo visi susirinkę jau parą buvo).
Kanos Vestuvės. Pirmas Jo stebuklas. Vaidinome . Kadangi visos 30 buvom tik merginos, teko jaunikį “pasidaryti”… išsirinkome “aktorius”… tada atgabeno pilną dėžę medžiagų… apsisiautėme jomis kaip įsivaizdavome. Iš tiesų gavomes ne žydai, o senoves graiko-romėno ir indijos moterų su sariais hibridai. (hibridės). Tada buvo “iškilminga procesija” į valgomąjį. Ten pavalgėm, atsigėrėm “vyno” (vynuogių sulčių)…
Pasakosiu ne apie visus, taigi dar užsiminsiu apie Jėzaus kvietimą atsiversti. mus nuvedė į požemį. ten. salėje, degė viena žvakė. o aplink ją buvo išdeliota daug paveiksliukų.
Atsisėdau ant žemės. Visada kažkaip megau atsisėst ant žemės. šalia manęs prisėdo kita mergina ir nusišypsojo.Buvo tamsu ir sunkiai matėsi kas nupiešta paveikslėliuose. Parodžiau Jai į vieną paveikslėlį: “Man patinka šitas….” Ji įdėmiai nužvelgė ir parodė į gretimą…
Tereikėjo išsirinkt vieną paveikslėlį. Nužvelgiau visus, bet išsirinkau tik tą vieną.
pasiėmusi apžiūrėjau… Mažas berniukas. apiplyšusiais rūbeliais, su šalmu, knyga po pažastimi ir apsiginklavęs skydu su didžiule širdimi. ir viršuje kažkoks užrašas. lenkiškas. tada pasiskirstėm poromis ir aptarinėjom.. sužinojau kad išsiverčia “Meilė viską nugali”. tai va… išsiaiškinom… poto daug grojom, daug žaidėm, daug šokom… DAAUG šokom iki 4 ryto…nuėjau miegot…
ryte pabudau apie 9val. susikūliau galvą į palėpės lubas. pavalgiau… tada paklausė gal kas gali padėt indus sutvarkyt… tai visa rytą iki 12val ploviau indus ir dariau valgyt su sesytem. Pirmą kart taip gera buvo dirbt… poto prie stalų (6 stalai po 10 žmonių. trys stalai mūsų, trys vienuolių) valgį nešiojau.. nes tik aš mačiau kur buvo padėtas
dar vaidinimas buvo… Raudonkepuraitė kitiap. 4 seserys vaidino. buvo labai šustras vilkas, raudonkepuraitė ( tik kažkodėl jai pasirodžius dainavo tą topinę “nu pagady” dainą “skažy snieguračka gdie byla”) , močiutė ir princas su kurpaite.
Bet viskam ateina galas… teko grįžt namo.Nesinorėjo žinoma, bet supratau, kad ilgai neištverčiau vienuolyne. Taip, vienuolės daug daro… bent tos kurias pažįstu… tačiau būdama pasaulietė galiu padaryt daugiau.
bet kodėl grįžus iš TEN, užteko vieno žodžio ir dingo visas pakylėjimas? taip sakant ĮKRITAU Į REALYBĘ…