Kur tu matei krentančią žvaigždę?
Noras po noro smigo žemyn. Ten toli,
Kur po skraistėm rausvom slėpės žmonės,
Kur po medžiais jie laidojo savo svajas.

Nejaugi tiki, kad dar krenta planetos,
Skaisčiai nušvisdamos uodegom nebyliom..?
Kur tyliai tyliai savo mūzai raudos poetas
Į šviesulius Olimpo kreipdamas akis.

Viena iš tų šviesų nukris į jūrą,
Kad žvaigžde žibėtų. Kita – ant kalno nusileis.
Bet mirštančioms akims surast nepanorėjus –
Užges per amžius. Perdegs. Ir nebešvies.

Ir tada vis kitos akys klausinės žiūrėdamos aukštyn.
Vis kitos širdys laidos svajones. Vis kitos.
Ir liks tiktai viena kita būtybė,
Ir tiktai kelios šiltos širdys. Dėja, jau kitos.