
Skaičiau vienos internetinės (ir ne tik) bičiulės įrašus, kai staiga “sučiupo” mintys mane. Tiesiog ėmiau skaityti visa tai, lygindama su tuo, ką patiriu aš…
O pastaruoju metu esu labai pavargus. Šiandien kaip pridaužta jaučiuosi. visai kaip po lėktuvo avarijos. Tik aš ne lėktuve sedėjau, o stovėjau toje vietoje, į kurią jis krito… ir žinoma pataikė
Su drauge degustuojame kavą AROMA ENERGY. gan nebloga kava. Tačiau visos dienos, bent kiek susijusios su ta kava buvo tragiškos. Pirmąją dieną, ketvirtadienį, atvykome, pasiruošėme, pradėjome dirbti, kai sužinojome, kad statula, kurios neradome parduotuvėje (Lukošiaus statula) yra pats svarbiausias akcentas. Lyg to būtų negana, paskambino mums ir pranešė, kad šią degustaciją privalome nutraukti.
Penktadienis. Atidėtoji degustacija. Visas rytas buvo siaubingas. susipykau su mama. Atvykus į vietą, sugebėjau sudaužyt kavinuką. žinoma ne savo.
Šeštadienis. trečioji diena. Viskas tvarkoje, galvojam. Na taip. kurgi!!!
tiesiog košmaras. paskambino iš vilniaus ir pranešė apie įsivėlusią klaidą. turime persikelti į kitą parduotuvę. Žinoma jau buvome pradėjusios.
Šiandien… Dieną paskambino ir pranešė kad mane paaukština (čia džiugi turbūt žinia). Tačiau vakare reikia visus daiktus išsiųst į Vilnių. daiktai: Stalas didžiulis, statula (žmogaus dydžio), visi reikmenys…
Žodžiu įsivaizduojate iki viršaus užkrautą lengvąją mašiną su užlenktom galinėm sėdynėm? tai va – ji buvo pilna. nieko nebepridėsi 
žinoma stoty siutos nepriėmė. dvi valandas trankėmės, kol radome galimybę kaip nusiųst viską į vilnių. geraširdis (ar šiaip į kišenę mėgstantis gaut) vairuotojas pagaliau sutiko.
Tačiau neramumas kamuoja…
Bet jaučiu, kaip po biškutį jis nuima viską nuo mano galvos. Su kava baigta…
Kiekvieną dieną užmingu su daug neišaiškintų klausimų.
Naktimis, apie 2-3val pabundu. Kasnakt. Pasikankinus, kad negaliu užmigt, kartais išgeriu raminamųjų. Anksčiau taip būdavo… Dabar vėl kartojas…
Bet tame galima įžvelgt kaiką nuostabaus – naktimis, kai negaliu užmigt, ateina žinojimas, kad Jis mane saugo. Ir tik tada, praėjus sunkiai dienai, jis atsako į mano klausimus.
“Kvailiuke, kvailiuke, ne ten ieškojai to, kas akivaizdu…” Tyliai, beveik nebyliai, ištaria jis ir nuraminęs vėl padeda užmigti.
Rytas. Vel sunki nauja diena, kupina klausimų…