- „Myliu tave“, – tarei.
- Tik tuščios kalbos -
Jos skris padangėm tarsi gulbės,
palikdamos gimtinę žiemai.
Tu nori padaryt joms ledo inkilą,
kad tapčiau tik Tavo Geiša.

Manęs gyvenime nemokė nieks sukčiaut,
Nors tą visi mokėjo ir daryt nevengė.
Tik leido man pačiai suprast -
Nešioti kaukę daug lengviau,
Negu be jos lėbaut Kaukių Baliuj.

Nebūsiu aš tavos aistros gaivintoja,
Padangių Geiša, rūbu šilkiniu, – tariau, -
Nesu lošėja, pokerio princesė Tau,
Kad žaistum mano sieloj duženom aštriom
Kadaise buvusių jausmų!

Išaugau aš tą karstą,
Kuriame portretą mano dar laikai
Ir kur mane vis dar bandai įmesti.
Portretas lieka portretu,
O man Tavim gyvent po šitiek metų tenka… – Tariau ir užtrenkiau nuo jūros vandeniu persmelkiančio (ir kartais varvančio) barnio blyškesiu pasruvusias akis.

Taigi… po paskutinio mano įrašo kaikas pasikeitė.
Mečiau darbą, kuris neteikė malonumo… Esu laiminga. Ir savaitgalį galiu netgi ČIA parašyti
Galiu nebijodama planuot savo laiko, nes jo niekas nesugriaus. Keisčiausia, kad po to, kai nusiunčiau atsistatydinimą, niekas man neskambino ir nieko neparašė. Tiesiog užtilo. Gal ir gerai. Nenorėjau aiškintis.
Po truputį ima greit judėti namo antro aukšto įsirengimo reikalai. Greit turėsiu didžiausią kambarį. Jau sugalvojau ko jame noriu… Lovos, stalo, kėdės, knygų lentynos ir molberto. Lovą, stalą, kėdę jau turiu. Truksta tik lentynoms VISOOMS mano knygoms ir molberto.
Miegu gerai. Esu pailsėjusi. O kai pasišneku su Juo, išvis nuostabiai jaučiuosi. Taip, jis viską sustatė į savo vietas.
Naktimis ėmiau sapnuoti vieną žmogų. Taip, sapnuoju jį kasnakt. Ir kasnakt jis mano sapne būna labiau pagrindinis veikėjas nei aš… Hm… gi MANO sapnai ) .

Skaičiau vienos internetinės (ir ne tik) bičiulės įrašus, kai staiga “sučiupo” mintys mane. Tiesiog ėmiau skaityti visa tai, lygindama su tuo, ką patiriu aš…

O pastaruoju metu esu labai pavargus. Šiandien kaip pridaužta jaučiuosi. visai kaip po lėktuvo avarijos. Tik aš ne lėktuve sedėjau, o stovėjau toje vietoje, į kurią jis krito… ir žinoma pataikė

Su drauge degustuojame kavą AROMA ENERGY. gan nebloga kava. Tačiau visos dienos, bent kiek susijusios su ta kava buvo tragiškos. Pirmąją dieną, ketvirtadienį, atvykome, pasiruošėme, pradėjome dirbti, kai sužinojome, kad statula, kurios neradome parduotuvėje (Lukošiaus statula) yra pats svarbiausias akcentas. Lyg to būtų negana, paskambino mums ir pranešė, kad šią degustaciją privalome nutraukti.
Penktadienis. Atidėtoji degustacija. Visas rytas buvo siaubingas. susipykau su mama. Atvykus į vietą, sugebėjau sudaužyt kavinuką. žinoma ne savo.
Šeštadienis. trečioji diena. Viskas tvarkoje, galvojam. Na taip. kurgi!!!
tiesiog košmaras. paskambino iš vilniaus ir pranešė apie įsivėlusią klaidą. turime persikelti į kitą parduotuvę. Žinoma jau buvome pradėjusios.
Šiandien… Dieną paskambino ir pranešė kad mane paaukština (čia džiugi turbūt žinia). Tačiau vakare reikia visus daiktus išsiųst į Vilnių. daiktai: Stalas didžiulis, statula (žmogaus dydžio), visi reikmenys…
Žodžiu įsivaizduojate iki viršaus užkrautą lengvąją mašiną su užlenktom galinėm sėdynėm? tai va – ji buvo pilna. nieko nebepridėsi
žinoma stoty siutos nepriėmė. dvi valandas trankėmės, kol radome galimybę kaip nusiųst viską į vilnių. geraširdis (ar šiaip į kišenę mėgstantis gaut) vairuotojas pagaliau sutiko.
Tačiau neramumas kamuoja…

Bet jaučiu, kaip po biškutį jis nuima viską nuo mano galvos. Su kava baigta…

Kiekvieną dieną užmingu su daug neišaiškintų klausimų.
Naktimis, apie 2-3val pabundu. Kasnakt. Pasikankinus, kad negaliu užmigt, kartais išgeriu raminamųjų. Anksčiau taip būdavo… Dabar vėl kartojas…
Bet tame galima įžvelgt kaiką nuostabaus – naktimis, kai negaliu užmigt, ateina žinojimas, kad Jis mane saugo. Ir tik tada, praėjus sunkiai dienai, jis atsako į mano klausimus.
“Kvailiuke, kvailiuke, ne ten ieškojai to, kas akivaizdu…” Tyliai, beveik nebyliai, ištaria jis ir nuraminęs vėl padeda užmigti.
Rytas. Vel sunki nauja diena, kupina klausimų…

Įsidėmėkime…

Į grandinę įjungti du super galingi elektros šaltiniai ir lemputė. taip pat nuokiekvieno šaltinio einant link lemputės yra po reostatą. (Tarkime, kad abu šaltiniai srovę teikia i lemputę)
Reostatai yra tam, kad šiek tiek suvaržytų stiprią srovę. Visgi lemputė tik viena. ją reikia saugoti. Taigi pirmame pav pamažu į lemputę teka srovė, pakankama, kad ji ilgai degtų, skleistų šilumą ir pamažu šildytų.

Tačiau dauguma elektros šaltinių yra labai nekantrūs ir iš karto paduoda visą srovę, atjungdami reostatus (2pav), norėdami staigiai sušilti ir nušvisti. Šiuo atveju visa super stipri srovė suteka į lemputę, kuri negali ilgai pakelti tokio kruvio ir perdega.
Lemputės nelieka. Perdegusi lemputė niekada nebešvies.

Tai yra klipas, kuriam nereikia net žodžių ar vertimo…
nesugebu sulaikyt ašarų…

Šeštadienį buvau garsiojoj Vilniaus arkivyskupijos jaunimo dienoj. (kodel pabrėžta ARKI, sužinosit vėliau).
Pradžioje viskas kaip ir normaliai. Kadangi mūsų kolona, kurią teko vest buvo 5, tai manėme, kad stovime rikiuotės gale. (toks įspūdis susidarė dėl negausaus žmonių skaičiaus akiratyje).
Dėja, kaip vėliau paaiškėjo, visi šie žmonės buvo ne 2 paskutinės kolonos, kaip manėme, o 4 pirmosios. (mūsiškė 5).
Taigi su negausiu būreliu žmonių išžygiavome.
7 kolonos po ~50 žmonių.
Šiek tiek nusivylėme. tarp kolonų tarpai buvo po 100 metrų. Turėjome kurti bendruomenę toje kolonoje, kurioje ėjome. Žinoma buvo smagu. Giedojom, meldėmės, klausėm ir kalbėjom, žaidėm ir tylėjom. Tačiau… iš mūsų kolonos 50 žmonių, 40 buvo su mumis atvažiavę autobusu. Taigi – pažįstami. nepažįstamų buvo mažuma. Galvojome kad įsiliesime į didžiulę minią… pasirodo minia nebuvo tokia ir didelė.
(štai kodėl pabrėžtas žodis ARKI).
Tokioje pat šventėje panevėžyje turėjome apie 1500 jaunimo atstovų iš Panevėžio ir apylinkių. Buvo tikrai šaunu.
(Aš priklausiau oranžinei kolonai. Sakė labai derėjau prie vėliavos.)

Vasarą vyko ministrantų susirinkimas Romoje. Iš Lietuvos važiavo 40 vaikinų. Panevėžio vyskupiją atstovavo 7, o Vilniečius – tik vienas žmogutis…
Ar tai reiškia, kad didmiesčiuose senka tikinčiųjų gretos?

- Dieve, kodel leidai vaikinams mokykloje žiauriai nužudyt mergaitę?
- Nes į mokyklą manęs niekas neįsileidžia

Kur tu matei krentančią žvaigždę?
Noras po noro smigo žemyn. Ten toli,
Kur po skraistėm rausvom slėpės žmonės,
Kur po medžiais jie laidojo savo svajas.

Nejaugi tiki, kad dar krenta planetos,
Skaisčiai nušvisdamos uodegom nebyliom..?
Kur tyliai tyliai savo mūzai raudos poetas
Į šviesulius Olimpo kreipdamas akis.

Viena iš tų šviesų nukris į jūrą,
Kad žvaigžde žibėtų. Kita – ant kalno nusileis.
Bet mirštančioms akims surast nepanorėjus –
Užges per amžius. Perdegs. Ir nebešvies.

Ir tada vis kitos akys klausinės žiūrėdamos aukštyn.
Vis kitos širdys laidos svajones. Vis kitos.
Ir liks tiktai viena kita būtybė,
Ir tiktai kelios šiltos širdys. Dėja, jau kitos.

Užduosiu klausimą…
Su vienu žmogumi įsidiskutavome…
klausimas:
Ar mes patys pasirenkame sau gyvenimo poras?

Pamąstykime…
Laukiu minčių…
Su vieno nuostabaus žmogaus pagalba bandžiau ieškoti Biblijoje žodžių apie tai, bet mano pavargusis galva liepia jau eit miegot…

Prieš miegą, keletas vakardienos (t.y. jau užvakardienos) vaizdų iš jūros.
Labanakt.
Justina, 03:26val

Pabuvau su draugų šeima Palūšėje. Taip pat aplankėm “mano kaimą”. Buvom ant Ladakalnio.
Porą kartų nusimaudėm, pamatėm gulbes, aplankėme bažnyčią, pavalgėm (Anykščiuose, poto už Utenos), dainavom, daug važinėjom, su Kristina gavom dovanų gėlių, o grįžtant, vienai ( !? ) kelionės bendražygei užmigus, su kitu, skaitėme Bibliją.
Tiesiog vaizdai kalbės už save